Visada smagu, kai draugai po mūsų nauja „Facebook“ profilio nuotrauka parašo, jog mes visiškai nepasikeitėme, tačiau tiesa ta, kad kai kurie iš mūsų tikrai išlaikome išorinį grožį ilgiau nei kiti.
O kurie gi gyvūnai išsaugojo savo išvaizdą ilgiausiai – ir mes kalbame ne apie dešimtmečius, o apie milijonus metų? Ir kas yra ilgiausiai gyvenantis žinduolis, išlikęs nepakeistas evoliucijos?
„Nepasikeitęs“ yra apgaulingas žodis“, - sako Čikagos universiteto paleontologas ir 2014 m. „National Geographic“ metų tyrėjas Nizaras Ibrahimas. Kadangi galime remtis tik suakmenėjusiomis fosilijomis, mokslininkai turi galimybę ištyrinėti tik senovinio gyvūno skeleto struktūrą, tačiau ne visą jo sandarą. Fiziologija ir DNR laikui bėgant šiek tiek pakinta, sako Ibrahimas, tiek per paprasčiausią evoliucijos procesą, tiek per atsitiktines genetines mutacijas.
Vis tik yra pora gyvūnų, kurie amžiams keičiantis patyrė mažiausiai evoliucinių pokyčių – tai ančiasnapis ir oposumas, arba sterblinė žiurkė, sako Samantha Hopkins, Oregono universiteto geologijos profesorė adjunktė.
Seniausi – kloakiniai ir sterbliniai
Ypač ančiasnapį galima vadinti tikru kovotoju su evoliucija – juk jis yra vienas iš vos kelių dabar gyvenančių įpėdinių to protėvio, kuris prieš maždaug 150 mln. metų atsiskyrė nuo visų kitų žinduolių, sako Hopkins.
Ančiasnapis turi „visą eilę primityvių ypatybių“, teigia Ibrahimas, „tiek tų, kurias randame fosilijose, ir tų, kurias galime pastebėti jų dabartinėje anatomijoje“. Tarp tokių ypatybių yra jų sugebėjimas dėti kietus kiaušinius ir spenių trūkumas – šių dviejų savybių neturi nė vienas žinduolis, evoliucionavęs po ančiasnapių.
Ir taip, perskaitėte gerai – ančiasnapiai deda kiaušinius, o tai darantys žinduoliai yra vadinami kloakiniais, ir nors šiandien jiems priklauso tik ančiasnapiai ir dvi echidnų rūšys, kažkada tą grupę sudarė kur kas daugiau žinduolių.
Rastos į ančiasnapį panašių jo protėvių kaukolės yra datuojamos iki pat Kreidos eros (63-138 mln. metų atgal), sako Hopkins. Jų į anties panašus snapas ir išskirtinė žandikaulio struktūra padeda mokslininkams identifikuoti tokias fosilijas. Ibrahimas pažymi, kad pačios seniausios fosilijos, atrodančios kaip šiuolaikinis ančiasnapis, yra datuojamas iki Kvartero eros, arba 2,5 mln. metų atgal.
Nors jie nėra tokie seni kaip kloakiniai žinduoliai, oposumai taip pat „menkai tepasikeitė per pastarąsias kelias dešimtis milijonų metų“, sako Ibrahimas. Šiandien priskaičiuojama daugiau nei 60 oposumo rūšių, gyvenančių abiejose Amerikose, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, Tasmanijoje ir Naujojoje Gvinėjoje.
2009 m. žurnale „PLOS ONE“ pasirodęs tyrimas oposumo genetinę liniją atsekė iki pat seserinės sterblinių žinduolių peradektidų grupės, gyvenusios dinozaurų nykimo laikotarpiu Kreidos ir Paleogeno erose. Oposumai nuo kitų sterblinių gyvūnų evoliuciškai atskilo prieš 65 mln. metų.
Būti išrankiu neapsimoka
Mokslininkai kol kas negali visiškai užtikrintai pasakyti, kodėl kai kurios rūšys išlieka nepakitusios tokį ilgą laiką, sako Ibrahimas, tačiau čia vaidmenį gali vaidinti stabilios aplinkos sąlygos ir maža konkurencija su kitais gyvūnais.
Pavyzdžiui, labai nedaug Australijos žinduolių evoliucionavo gyventi vandenyje, kas reiškia, jog vandeningas aplinkas mėgstantis ančiasnapis galėjo klestėti netrukdomas konkurentų. Na, o kartais evoliucija sukuria kone tobulą gamtos kūrinį – pavyzdžiui, Hopkins pažymi, kad dauguma oposumo rūšių, kaip kad Šiaurės Amerikos Virdžinijos oposumas, „gali valgyti viską“.
„Oposumo požiūris į maistą yra toks: Čia nėra vabzdžių? Galiu valgyti šiukšles. Nėra šiukšlių? Užtai yra pūvančių vaisių“, - sako ji, o toks gebėjimas prisitaikyti leidžia jiems išgyventi beveik visur, kai tuo tarpu tokie gyvūnai kaip didžiosios pandos, kurių 99 proc. raciono sudaro bambukas, yra labiau pažeidžiami, jeigu jų mėgstamo maisto šaltinis išsenka.
Paradoksalu, tačiau pasirodo, kad kuo labiau gyvūnas yra pasiruošęs pokyčiams, tuo didesnė tikimybė, kad jis išliks toks pats net ir praėjus milijonams metų.
