Pelenė

Cinderella

Režisavo: Kenneth Branagh. Vaidina: Lily James, Hayley Atwell, Cate Blanchett, Helena Bonham Carter, Richard Madden, Stellan Skarsgard, Derek Jacobi

Velniop feminizmą. Disney studijai akivaizdžiai nusibodo įžūlios, savarankiškos, princesės, turinčios nuomonę ir savaip pakreipiančios įvykius klasikinėse pasakose. Taigi, po „Ledo šalies“ (Frozen) ir „Gilyn į mišką“ (Into the Woods) studija drauge su režisieriumi Kennethu Branagh pristato ištaigingą, sentimentalią ir cukraus saldumo „Pelenės“ versiją. Tai reiškia miniatiūrines talijas, išleistuvių sukneles ir gyvenimą „ilgai ir laimingai“.

Šiame vaidybiniame filme labai plačiai skamba britiškas akcentas, o už tai, žinoma, turime padėkoti milžiniškai „Hario Poterio“, „Sostų žaidimo“ ir „Dontono abatijos“ sėkmei Jungtinėse Valstijose. Filme taip pat nebus cypiančiu balsu dainas traukiančių pelių, o bjauriosios įseserės (Holliday Granger ir Sophie McShera) iš esmės yra visai dailios. Ko gero, tiek ir tų skirtumų nuo 1950 metų animacinio Disney originalo. Branagh ir scenarijaus autorius Chrisas Weitzas iš esmės istoriją perpasakojo pažodžiui, tačiau filmas vis tiek vertas dėmesio – bent jau dėl poetiškai gražaus vaizdo ir poros labai stiprių aktorinių darbų.

Istorija, žinoma, nenauja, tačiau tame taip pat yra savotiško žavesio. Juostai prieskonio suteikia nuoširdžiai juokinga Helena Bonham Carter, įkūnijanti fėją krikštamotę, kuri čia yra kažkoks tarpinis variantas tarp šiuolaikinio stilisto ir dabitos lenktyninių žirgų trenerio po kelių stiklų džino su toniku. Reikia pripažinti, kad daugelis aktorių, mažiau talentingų už Bonham Carter, gavusios šį vaidmenį būtų nuėjusios paprasčiausiu keliu ir sukūrusios hiperbolizuotą karikatūrą. Tuo tarpu Helenos įkūnyta krikštamotė yra įdomi, patraukianti, juokinga, tačiau meistriškai aplenkianti vaidybinius šablonus.

Kad jau pačioje pradžioje užvedėm kalbą apie feminizmą ir moterų teises, štai klausimas, kurį norėtųsi užduoti: jei kiekvienai karalystės moteriai suteikiama galimybė pasimatuoti krištolinę kurpaitę ir pabandyti laimėti ypatingai vesti nusiteikusio žaviojo princo (antakiais vaidinantis Richardas Maddenas iš „Sostų žaidimo“) prielankumą, kodėl toks šansas nesuteikiamas Pelenės pamotei? Nes ji per sena? Per bjauri? Nestilinga? Nė vienas iš šių kaltinimų netinka neįtikėtinai Cate Blanchett sukurtai Ledi Tremein – aštrialiežuvei femme fatale su eismą stabdančiu garderobu ir gebėjimu surengti pačius geriausius pokerio vakarėlius. Kaip bežiūrėtum – ji puikiausias laimikis visoje karalystėje.

Blanchett šiame šiaip jau gražiame, žvitriame, levandomis ir šviežiais keksiukais kvepiančiame Branagh filme yra tikras aštriabriaunis deimantas. Skirtingai nei pasakoje, ji nėra neracionali blogiukė ragana. Priešingai – ji yra stipri, seksuali, gyvenimo negandų užrūstinta moteris, apgauta pirmojo vyro, vėliau ištekėjusi už visai mielo antrojo (Pelenės tėvo), kuris, jos dideliam skausmui, vis dar myli savo mirusią žmoną. Tai moteris, bandanti bet kokia kaina išgyventi pasaulyje, kuris, nepaisant visų sentimentalių kalbų apie laimingas pabaigas, vis dar priklauso vyrams. Filmas pavadintas ne jos vardu, tačiau pagrindinė veikėja prieš ją nublanksta (visomis prasmėmis).

Pelenė yra labai miela ir žavi, tačiau „prėska“. Čia kritikos akmenukai krenta ne į jaunosios aktorės Lily James („Dontono abatija“), o į scenarijaus autoriaus Chriso Weitzo daržą. Nors iš „Amerikietiško pyrago“ bendraautoriaus galima buvo tikėtis, kad jis Pelenei suteiks nors šiek tiek aštrumo, ši gavosi iki kaulų smegenų nuoširdi ir gera mergaitė, kur reikia ir nereikia kartojanti savo mirusios motinos mantrą – „Būk drąsi ir miela“.

Vizualiai gražus (kelios pokylio scenos karališkuose rūmuose kino gerbėjams primins epinę ir ekscentrišką Branagh „Hamleto“ viziją), nuo klasikinės pasakos nenukrypstantis, senovine romantika dvelkiantis filmas nenuvils tokio žanro gerbėjų. Tačiau mums norėtųsi, kad Pelenė tvirčiau laikytųsi savo mantros ir būtų ne tik miela, bet ir drąsesnė: pažiūrėjus filmą lieka troškimas, kad Pelenė laimingos pabaigos nusipelnytų už kažką daugiau nei tik gerą elgesį su skaitmeninėmis pelėmis ir gebėjimą iškęsti bet kokius užgauliojimus su nuolatine šypsena veide.