Prezidento Baracko Obamos sprendimas nepaskelbti jokio įstatymo galią turinčio įsakymo dėl milijonų nelegaliai šalyje gyvenančių imigrantų iki artėjančių rinkimų pabaigos ne tik atspindi reveransą politinei realybei, bet ir dar kartą primena iš visų pusių apsuptam prezidentui apie sau pasiskiriamų galutinių terminų pavojus.
Tai yra politinė krizė, kuri yra šimtu procentu Obamos kaltė - kalba eina, žinoma, apie sprendimui pasirinktą laiką. Birželio 30 dieną Baltųjų rūmų Rožių sodelyje sakydamas kalbą, prezidentas ištarė šiuos žodžius:
„Aš taip pat įsakiau sekretoriui Johnsonui ir generaliniam prokurorui Holderiui identifikuoti papildomus žingsnius, kuriuos gali žengti mano administracija, naudojantis mano turimomis įstatyminėmis galiomis, kad padarytume tai, ką daryti atsisako Kongresas ir kiek įmanoma sutvarkytume dabartinę mūsų imigracijos sistemą. Jei Kongresas nedaro savo darbo, mes bent jau galime daryti savąjį. Aš tikiuosi sulaukti jų rekomendacijų iki vasaros pabaigos ir planuoju tas rekomendacijas nieko nelaukdamas įgyvendinti.“
Tuometinis minčių procesas aiškus: Obama norėjo aiškiai parodyti, kad jei respublikonų vadovaujami Atstovų rūmai atsisakys imtis veiksmų ir reformuoti šalies imigracijos sistemą, tai padarys jis pats. Tai buvo dalis platesnės žinutės, siekiančios įrodyti (ar iš naujo įrodyti) Amerikos žmonėms, kad respublikonai yra kalbėtojai (geriausiu atveju), o demokratai - darytojai.
Tačiau Obama ir jo vyriausieji patarėjai nenumatė (o gal tiesiog nepakankamai įvertino) jo paties partijos narių priešiškos reakcijos į nepopuliaraus prezidento įstatymo galią turintį įsakymą tokia aštria ir kontraversiška tema.
(Čia svarbu priminti, kad per vasarą Obamos populiarumo reitingas vis mažėjo; šiandien jo politinė pozicija yra kur kas silpnesnė nei birželio 30, kai jis davė šį pažadą.) Tapo aišku, kad bet kokie prezidento veiksmai būtų vertinami ne tik imigracijos klausimo ribose - respublikonų kandidatai ir strategai būtų šį žingsnį nurašė (daugumai tai jau buvo pradėję daryti), kaip naujausią prezidento galių viršijimo atvejį (žinoma, didžiausias galių viršijimo pavyzdys išlieka Obamacare).
Ši atskirtis tarp Obamos ilgalaikio politinio palikimo kūrimo ir trumpalaikių daugumos jo partijos narių rūpesčių nėra jokia naujiena, tačiau galiausiai tapo labai svarbia didelės vidinės įtampos priežastimi. Demokratai desperatiškai siekiantys išlaikyti postus Senate tokiose valstijose kaip Luiziana, Arkanzasas. Aliaska ir Šiaurės Karolina ir besitikintys iš postų išstumti respublikonus senatorius Džordžijoje ir Kentukyje, išreiškė gilų susirūpinimą, kad Obamos pasiūlymas, kurį jų respublikonai varžovai neabejotinai pateiks kaip „amnestiją“ milijonams nelegalių imigrantų, jiems kainuos pergalę rinkimuose, o drauge ir daugumos išlaikymą Senate.
Tačiau yra ir galingas kontrargumentas: Obamos įstatymo galią turintis įsakymas imigracijos klausimu suaktyvintų demokratų bazę ir dar labiau sustiprintų lotynoamerikiečių paramą demokratams - tai ypač svarbu per prezidento rinkimus ir per kadencijos vidurio rinkimus, kai valstijos, kuriose vyksta rinkiminės kovos turi dideles lotynoamerikiečių populiacijas. Obama ir jo komanda jau anksčiau turėjo suvokti, kad šiųmečiai rinkimai ne iš tokių.
Kai Velse viešėdamas prezidentas Obama spaudos konferencijos metu buvo paprašytas pakomentuoti savo planus dėl imigracijos reformos, tapo aišku, kad jo pozicija smarkiai skyrėsi nuo birželio bravūros. „Tikiuosi, kad labai greitai aš imsiu svarstyti, kokie bus kiti žingsniai“ - Obama pademonstravo geriausią/blogiausią politinės retorikos pavyzdį, kokį tik galėtumėte atrasti.
Obamos sprendimas dėl imigracijos reformos (ir to sprendimo svarstymas) daug kam turėtų priminti jo garsųjį (gal greičiau, liūdnai pagarsėjusį) pareiškimą, dėl „raudonosios linijos“ prieš Siriją ir šios panaudotą cheminį ginklą. Abiem atvejais Obama pats sau nusistatė galutinius terminus, kuriuos politikos realijos padarė faktiškai neįmanomais.
Pažadėdamas veiksmus iki rinkimų, o paskui dėl politinių priežasčių nukeldamas juos, Obama garantavo, kad respublikonai galės ir toliau rinkiminiu metu savo naudai išnaudoti šį klausimą. „Nesuklyskite: prezidentas Obama ir toliau ketina suteikti amnestiją, tiesiog jis ciniškai palauks iki rinkimų pabaigos, kad nepakenktų Senato demokratams tokiems kaip Jeanne Shaheen“, - šeštadienio rytą kalbėjo buvęs Masačūsetso senatorius Scottas Brownas, kuris šį rudenį meta iššūkį Shaheen.
Žinoma, prezidento sprendimas nukelti įsakymą po rinkimų yra mažiausia iš dabar galimų blogybių, tačiau dėl gerų pasirinkimų trūkumo Obama gali kaltinti tik save.
