Emanuelis argumentavo, jog pasiūlymas metinį biudžetą sumažinti nuo 300 milijonų iki 1 milijonų dolerių kelia grėsmę sugrįžti bjaurioms dienoms, kurias apibūdino pasakojimu apie maudynes Mičigano ežere vaikystėje.
„Turėdavai įbėgti į vandenį, nerti po negyvomis žuvimis, sulaikyti kvėpavimą ir plaukti apie 50 pėdų – išnerti galėjai tik tada. Tos dienos jau baigėsi. Tai parodo, jog investavimas į aplinkosaugą turėjo labai didelius padarinius. Taip pat aktualu, jog dabar kalbame apie maudynes Čikagos upėje, kuri buvo beveik išsekusi, o dabar ir vėl atgimė,“ – pasakojo Emanuelis.
Emanuelis teigė, jog prezidento pasiūlymas „sušvelninti aplinkosauginius standartus“, kuris pagerino Čikagos geriamojo vandens kokybę, susilauks abipartinio pasipriešinimo.
„Biudžeto sumažinimas iki 10 milijonų dolerių būtų katastrofiškas mūsų aplinkosauginiams ir rekreaciniams siekiams. Tai taip pat būtų katastrofiška dėl to, jog 20 procentų visų Jungtinių Valstijų geriamojo vandens yra Didžiuosiuose Ežeruose. Žala būtų nepataisoma... Mičigano ežeras yra mūsų Jeloustounas. Tai yra mūsų Didysis Kanjonas. Turime jam teikti tokią pat pagarbą ir tokias pat ateities investicijas. Tai nėra tik kažkas, kas gražiai atrodo. Tai yra mūsų miesto kraujas,“ – teigė Emanuelis.
Monrealio meras Denisas Coderre merų susirinkimą Miesto vandentiekio forume Čikagoje, kuriame dalyvavo 17 atstovų iš 11 šalių, apibūdino kaip „galingą naują jėgą.“ Tai parodo, jog „miestai yra svarbūs.“
„Prašome Jungtinių Valstijų vyriausybę persigalvoti dėl Didžiųjų Ežerų ir Sent Lorenso upės biudžeto apkarpymo. Praėjusiais metais mūsų geriamajam vandeniui buvo skirta 300 milijonų dolerių. Dabar jie nori finansavimą sumažinti iki 10 milijonų dolerių. Tai tiesiog gėdinga,“ – teigė Coderre.
Dalaso meras Mike‘as Rawlingsas pasakojo apie savo miesto vidinius išgyvenimus krantinės plėtros klausimu.
„Vanduo gali jungti ir skaldyti. Mūsų mieste vanduo skiria turinčiuosius nuo neturinčiųjų. Rengiame projektą, kuris vandentiekio pagalba padės suvienyti gyventojus. Tačiau tai labai daug kainuoja. Būtina panaudoti mūsų ekonomiką, pinigus, kurie paprasčiausiai nėra niekam naudojami, rengiant ilgalaikius projektus mūsų miestuose,“ – kalbėjo Rawlingsas.
Bafalo meras Byronas Brownas įvardijo priežastį dėl kurios nusprendė atvykti į konferenciją Čikagoje.
„Vanduo yra gyvybė. Vanduo yra ekonominė plėtra. Šiandien buvo kalbėta apie labai daug gerų praktikų. Grįšiu į Bafalą su daug idėjų kaip galime panaudoti savo ekonominę plėtrą vandens tiekimo ir naudojimo klausimais,“ – teigė Brownas.
Paryžiaus merė Anne Hidalgo pabrėžė, jog visi pasaulio miestai yra statomi netoli vandens šaltinių.
„Šiandien kalbėjome apie tai, ką turime daryti, kad išsaugotumėme švarų vandenį. Tai labai svarbu, nes jeigu nėra vandens, nėra ir gyvybės,“ – akcentavo Hidalgo.
Daugiau nei prieš 40 metų buvęs Čikagos meras Richardas J. Daley svajojo apie rekreacinį upės krantą, kurio vanduo būtų toks švarus, kad Čikagos žmonės nebijotų upėje žvejoti. Jo sūnus ėmėsi labai didelių veiksmų siekdamas įgyvendinti tėvo svajonę. 1998 metais Richardas M. Daley išleido detalių Čikagos upės planą, kuriame buvo nustatyti upės takų ir parkų vieta. Šiuo planu taip pat buvo nustatyta, kad nauji upės kranto plėtros projektai nuo upės turėtų būti nutolę bent 30 pėdų. Po dvejų metų serenadas dainuojančių gondolininkų pagalba, Čikaga pavirto į vidurio vakarų Veneciją. Daley taip pat panaudojo 200 milijonų dolerių, kurie buvo skirti Wacker kelio atnaujinimui ir pagerino pėsčiųjų prieigą prie vandens. Jis galėjo tik pasvajoti apie miesto centro upės krantinės užbaigimą, tačiau tai padarė Emanuelis, gavęs 99 milijonų dolerių federalinę paskolą.
Pirmadienį Emanuelis pranešė, jog keletas architektūros firmų, turinčių patirties projektuojant upių krantines, parkus ir viešąsias erdves, yra prašomos „suprojektuoti dizainus“, kurie padės miestui atnaujinti miesto upės krantinės plėtros nurodymus.
