Panamos dokumentų skandalas negalėjo kilti geresniu metu Bernie Sanderso kampanijai. Nutekinti dokumentai, detalizuojantys, kaip viso pasaulio elitas pasinaudojo Panamos įstatymais, kad nuslėptų savo pajamas nuo nacionalinių mokesčių agentūrų, ir vėl atkreipė visuomenės dėmesį į milijonus būdų, kuriais galingieji slepia savo turtą, kas yra Sanderso „arkliukas“.
Iš tiesų, demokratų kandidatas dar 2011-aisiais įspėjo, kad laisvosios prekybos sutartis tarp JAV ir Panamos, kurią prezidentas Barackas Obama ir Kongresas priėmė tais metais, yra bent jau iš dalies kalta dėl Panamos, kaip didžiausio mokesčių prieglobsčio pasaulyje, statuso. Jis teisus – laisvosios prekybos sutartis palengvino iš JAV į Panamą savo pinigus perkeliančių mokesčių vengėjų gyvenimą.
Kaip tuo laiku sakė vartotojų teisių grupė „Public Citizen“, „tarp kai kurių susitarimo punktų yra tokios pataisos, kurios panaikina tarp JAV ir Panamos perkeliamų sumų apribojimus. Tačiau būtent tokie apribojimai yra stipriausias įrankis, kurį turi Jungtinės Valstijos, kad sustabdytų tarptautinį mokesčių vengimą“.
Tuo pat metu, Obamos administracija pabandė atsakyti į kai kurių ekspertų nerimą, pabrėždama, kad abi šalys pasirašo ir Mokesčių informacijos keitimosi susitarimą, kuris, pasak Kongreso tyrimų tarnybos, „suteiks abiem šalims teisę prašyti ir gauti informacijos apie didžiąją dalį mokesčių“. Kai tas susitarimas buvo pasirašytas, JAV išbraukė Panamą iš sąrašo šalių, kurias laiko mokesčių prieglobsčiais.
Tačiau, turint omenyje pastarojo meto skandalą, didelė dalis pasaulio elito ir toliau naudojosi Panama kaip savo turto slėpimo nuo vietos mokesčių rinkėjų prieglobsčiu. Vis tik jų tarpe palyginti nedaug aukšto rango amerikiečių. Priešingai nei su skandalu siejami Kinijos ir Rusijos turtuoliai, į jį įsivėlę amerikiečiai nėra nei įtakingi, nei labai geros reputacijos – bent jau tie, kurių pavardės buvo atskleistos iki šiol. Kaip sako su nutekintais dokumentais dirbantis reporteris Kevinas Hallas, „amerikiečiai tai daro ne tam, kad pasislėptų nuo mokesčių, bet kad nuslėptų pinigus, kuriuos galbūt gavo ne itin legaliais būdais“.
Kitais žodžiais tariant, Panamos dokumentų skandalas ne itin gerai atitinka Sanderso naratyvą apie turtingus amerikiečius, kurie naudojasi savo įtaka tam, kad pakeistų Amerikos įstatymus ir galėtų mokėti mažiau mokesčių.
Tuo pat metu, Sandersas buvo teisus atkreipdamas dėmesį, jog labai keista, kad demokratai sutiko pasirašyti laisvos prekybos sutartį su tokia nedidele šalimi kaip Panama. Juk prieš ją priimant, JAV darbo departamentas netgi prognozavo, kad tai turėtų neigiamos įtakos Amerikos nedarbo lygiui. Žinoma, kaip ir visos tokio tipo sutartys, taip ir Panamos paktas padėjo tam tikriems JAV ekonomikos sektoriams, pavyzdžiui, žemdirbystės ir farmacijos. Šių pramonės šakų lobistai smarkiai spaudė JAV pasirašyti susitarimą, tačiau greičiausiai prezidentas Obama ir valstybės sekretorė Clinton turėjo ir kitų motyvų.
Priešingai nei su skandalu siejami Kinijos ir Rusijos turtuoliai, į jį įsivėlę amerikiečiai nėra nei įtakingi, nei labai geros reputacijos – bent jau tie, kurių pavardės buvo atskleistos iki šiol. Kaip sako su nutekintais dokumentais dirbantis reporteris Kevinas Hallas, „amerikiečiai tai daro ne tam, kad pasislėptų nuo mokesčių, bet kad nuslėptų pinigus, kuriuos galbūt gavo ne itin legaliais būdais“.
Viena tokia teorija yra ta, kad laisvosios prekybos susitarimas demokratams buvo būdas apdovanoti Panamą už jos bendradarbiavimą su JAV kovoje su terorizmu ir prekyba narkotikais. Iš tiesų, visi ekspertai sutinka, kad tai buvo labai svarbus faktorius pasirašant susitarimą.
Tačiau nutekinti 2000-2010 m. diplomatiniai dokumentai taip pat atskleidžia, kad JAV diplomatų tarpe tuo laikotarpiu vis labiau didėjo nerimas, kad Amerikos įtaka silpsta šioje strategiškai svarbioje šalyje. Kaip 2008-aisiais sakė vienas valstybės departamento šaltinis, „Panamos pagalba mums yra kur kas svarbesnė nei pačiai Panamai“. Šaltinis taip pat atskleidė, kad įvairios Panamos vyriausybinės agentūros JAV vyriausybei leidžia, be kita ko, klausytis narkotikų prekeivių ir FARC sukilėlių telefoninių skambučių, atlikti tiesiogines narkotikų kratas, vykdyti kovos su narkotikais misijas Panamos teritorijose, bei rengti kasmetines jungtines karines pratybas, didžiausią ir svarbiausią saugumo operaciją regione.
Negalime tiksliai pasakyti, kodėl tarp 2008-ųjų kampanijos ir 2009-ųjų vykdomosios valdžios perėmimo prezidentas Obama ir valstybės sekretorė Clinton pakeitė savo nuomonę dėl Panamos laisvosios prekybos sutarties, bet viena tikrai aišku: nors prekyba tarp JAV ir Panamos nėra tokia svarbi mūsų ekonomikai, Amerikos ir Panamos santykiai turi didžiulės svarbos dėl įvairių diplomatinių ir teisėsauginių priežasčių.
