Žmonėms labai patinka stebėti, kaip kiti žmonės atsiima svarbius apdovanojimus. Taigi, kaip ir kiekvienais metais, Chrisas Rosenas iš „Huffington Post“ bei Mike‘as Ryanas iš „ScreenCrush“ susitiko paspėlioti apie svarbiausius šių metų Oskarus ir tai, kurie garsūs žmonės juos laimės. Šįkart jie diskutuoja apie Michaelo Keatono ir Edwardo Nortono perspektyvas filme „Birdman“ bei naująją Paulo Thomaso Andersono juostą „Inherent Vice“, kurie abu buvo parodyti Niujorko kino festivalyje.
Mike‘as: Taigi, ką tik baigėsi Niujorko kino festivalis. Per jį ir tą, kuris vyko Toronte, mes susipažinome su daugybe pretendentų į apdovanojimus. Kokia tavo nuomonė apie paskutinius du, „Birdman“ ir „Inherent Vice“?
Chrisas: Na, „Birdman“ yra vienas iš geriausių dviejų filmų, kuriuos mačiau per visus šiuos metus. „Inherent Vice“ jau dabar atrodo kaip tolimas prisiminimas ir jis net nebus išleistas dar du mėnesius.
Mike‘as: Pirma pakalbėkime apie „Birdman“. Kol kas tai yra mano mėgstamiausias šių metų filmas iš didžiosios „F“. Jis paprasčiausiai yra tokioje skirtingoje kategorijoje nei bet kurie kiti šių metų filmai. Jį pamatęs norėjau atsistoti ir paploti. Tai vienas iš tų filmų, kuriuos pamatai, ir likusią dienos dalį praleidi laimingas. Tai yra toks filmas, po kurio pasakai: „O taip, štai kodėl aš tai darau“. Nepaisant to, „The Imitation Game“ vis vien laimi mano geriausio filmo apdovanojimą.
Chrisas: Man „Birdman“ taip labai kaip tau nepatiko – tavo apibūdinimas buvo toks, kaip jaučiausi pamatęs „Boyhood“, kuris yra mano Nr. 1 filmas 2014 m. – bet jis tiesiog neįtikėtinas. Man labai patiko tai, koks jis juokingas, kaip įžvalgiai jis diskutuoja apie popkultūrą ir Holivudą. Man patiko visų aktorių pasirodymai, ypatingai Edwardo Nortono, kuris gali pelnyti geriausio metų aktoriaus titulą. „Birdman“ buvo daromas nesistengiant, kas taip pat yra tikra išdaiga, kadangi filmo statymas buvo herkuliška užduotis. Tačiau mes sutinkame dėl vieno: „The Imitation Game“ vis dar laimi, ir ne todėl, kad „Birdman“ yra per prastas, o todėl, kad jis yra kiek per daug nuoširdus. Oskarų rinkėjai paprastai dievina filmus apie filmų kūrimą, bet nežinau, ar jiems patiks toks filmas, kuris, iš esmės, pasituština ant kilimo.
Mike‘as: O, tu tikrai teisus. Įtariu, kad „Birdman“ nėra toks filmas, kuris siektų sužavėti Holivudo publiką. Turiu galvoje, kad galiu tau pažadėti, jog Meg Ryan tikrai nebalsuos už „Birdman“ – kai kurie jo pokštai yra labai asmeniški ir žiaurūs – bet jis taip pat šaiposi ir iš savęs. Tai toks pasaulis, kuriame viskas yra hiperbolizuojama. Bet, Dievuli, jį žiūrėti taip smagu. Mačiau, kad jį lygina su „Black Swan“, kas nėra labai tikslu, bet jis yra keistas ir „Black Swan“ buvo keistas ir nelaimėjo Oskaro. Keatonas ir Nortonas visuomet būna garantuoti laimėtojai, bet nemanau, kad kuris nors iš jų šįkart laimės. Keatonas yra tarsi Billas Murray juostoje „Lost In Translation“, sentimentus keliantis favoritas, kuris greičiausiai laimės Auksinį gaublį, o tada praloš Oskarą Eddie Redmayne‘ui.
Chrisas: Kadangi turime kalbėti apie apdovanojimus, pakalbėkime apie apdovanojimus. Įtariu, kad tu esi teisus dėl to, kad Keatonas nelaimės. Nominacijos, kaip ir su Bruce‘u Dernu per šių metų ceremoniją, užteks jam pagerbti. Be to, nepanašu, kad pats Keatonas norėtų šio apdovanojimo, o jeigu ir nori, jis puikiai pasimeta, kad yra priešingai. Taip pat manau, kad Nortonas gali nusinešti su savimi geriausio antro plano aktoriaus kategoriją, bet tai realybėje greičiausiai nebus taip paprasta. J.K. Simmonsas yra dar vienas sentimentus keliantis favoritas, ir jis jau turi papildomą privilegiją kaip netikras pagrindinis veikėjas. Nortonas apskritai išnyksta per paskutines 30 filmo minučių, ir, atvirai kalbant, filmas nuo to nukenčia. Emma Stone taip pat yra populiarus pasirinkimas nominacijai geriausios antro plano aktorės kategorijoje – manau, kad jai pavyks čia laimėti, bet ten gali būti ir Naomi Watts su Amy Ryan. Abi jos yra nuostabios. Taigi, manau, kad „Birdman“ realų šansą laimėti turi kitose kategorijose: originalaus scenarijaus, kinematografijos, montažo. Alejandro Gonzalezas Iñárritu taip pat gali laimėti, jeigu Akademija ir toliau atskirs geriausio filmo ir geriausio režisieriaus kategorijas.
Mike‘as: O taip, kinematografija čia tokia, kad nuskraidina į kitą pasaulį. Emmanuelis Lubezki taip pat filmavo „Gravity“ (už ką laimėjo Oskarą, ir greičiausiai jau turėtų laukti kito) ir „Children of Men“ bei „The Tree of Life“, ir kodėl mes nekalbame vien apie Lubezkį? Argi jis nėra geriausias šiuo metu dirbantis kinematografas? Be to, kalbant apie Nortoną, man kyla jausmas, kad jis praeityje yra užmynęs kai kam ant nuospaudų. Tokie dalykai tam tikru laiku gali grįžti ir persekioti žmogų.
Chrisas: O aš, bent jau kol kas, dievinu Nortoną todėl, kad jam paprasčiausiai niekas nerūpi. Jis per spaudos konferenciją po Niujorko kino festivalyje žiniasklaidos atstovams surengtos „Birdman“ peržiūros buvo toks linksmai paniuręs, ir kas galėtų jį kaltinti? Aš taip pat jaučiausi paniuręs, nors tiesiog sėdėjau minioje, kol fotoaparatai kliksėjo ir kliksėjo ir kliksėjo...
Pakalbėkime apie Lubezkį. Mike‘ai, žmonės jį vadina Chivo! Tai gana kieta pravardė. Argi nenorėtum tokios turėti? Daugelis žmonių mane vadina tiesiog Rosenu. Jeigu tik kas nors vieną dieną pasakytų: „Chrisai Rosenai, nuo šiol tu būsi vadinamas Chivo“. Aš būčiau kur kas kietesnis. O kalbant apie Oskarus, manau, kad jis savo kišenėje jau turi trofėjų už „Birdman“, ir jis yra toks nuostabus, kad turėtume atgaline data skirti jam dar vieną už 2006 m. „Children of Men“. Nepyk, Guillermo Navarro!
Mike‘as: Tai tikrai labai gera pravardė. Kiek daug mums reikėtų pasakyti apie „Inherent Vice“? Nenoriu, kad tai skambėtų atmestinai, nes taip nėra. Tiesiog tai toks filmas, apie kurį kalbėti sudėtinga. Praėjusią savaitę parašiau apie jį 1 000 žodžių ir dariau tai marias laiko. Mano mintys labai susipynusios. Trumpa versija greičiausiai būtų tokia, kad man jis labiau patinka dėl to, kad egzistuoja, o ne dėl to, kad jį mačiau.
Chrisas: Geriausia, ką galiu pasakyti apie „Inherent Vice“, yra tai, kad aš visa širdimi noriu jį pamatyti dar kartą. Kaip ir sakiau pradžioje, man jis atrodo kaip tolimas prisiminimas – istorija, kurią vieną vakarą išgirdau išgėręs per daug alaus. Tame filme reikia daug ką iššifruoti, ir ne tik todėl, kad siužetas specialiai sukurtas taip, kad būtų neperprantamas.
Pažeminti „Inherent Vice“ iki apdovanojimų man atrodo „neskanu“, bet toks jau tas gyvenimas. Jeigu „The Master“ sugebėjo pagriebti tris reikšmingas nominacijas (geriausio aktoriaus, geriausio antro plano aktoriaus ir geriausios antro plano aktorės kategorijose), o „Her“ susišlavė net penkias, aš manau, kad ir „Inherent Vice“ galėtų būti multinominantas. Paulo Thomaso Andersono scenarijus, Roberto Elswito kinematografija, Jonny Greenwoodo garso takelis – visi jie man panašūs į pretendentus laimėti. Joaquinas Phoenixas taip pat yra neįtikėtinas, bet geriausio aktoriaus kategorija ir taip perkrauta.
Mike‘as: Sutinku. Ir visiškai sutinku. Gal nebekalbėkime apie jį apdovanojimų kontekste. Ir aš taip pat dar kartą jį pasižiūrėsiu, nes noriu šį filmą pamatyti tokį, koks jis yra: trumpų epizodų serija, o ne rišlus siužetas. Bet netgi po viso to, atrodo, kad niekas nepasikeitė: didžioji trijulė vis dar lieka „The Imitation Game“, Eddie Redmayne‘as ir Reese Witherspoon.
Chrisas: Po mūsų paskutiniojo pokalbio, Markas Harrisas „Grantland“ parašė apie Oskarus ir susifokusavo į „Boyhood“. Aš vis dar laikau „The Imitation Game“ savo prognozių sąrašo viršuje, bet tebūnie būsiu prakeiktas, jei Harrisas neprivertė manęs galvoti ir apie „Boyhood“. Šie metai labai keisti visiems pretendentams, tad galbūt sulauksime staigmenos? Nors ne, ką aš bandau apgauti, „The Imitation Game“ vis dar yra laimėtojas.
Chrisas Rosenas yra vyriausiasis „Huffington Post“ pramogų skyriaus redaktorius.
Mike‘as Ryanas yra vyriausiasis „ScreenCrush“ redaktorius.
