Sausio 20 d. popietę Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (toliau – ramovė) vyko konferencija „Tikėjimo klausimas Lietuvos Respublikos kariuomenėje vyriausiojo kapeliono monsinjoro A. Svarinsko atminimo šviesoje“. Į konferencijos tribūną pakilo vyskupas emeritas Jonas Kauneckas, dr. Darius Vilimas, Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas plk. ltn. Rimas Venckus, buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas dim. mjr. Alfonsas Bulotas, teisininkas ir psichologas Vytautas Žerlauskas, ats. plk. Arūnas Dudavičius, Laisvės kovų dalyvių sąjungos Tarybos narys Jonas Stepkovičius ir ramovės vedėjas ats. plk. Romas Žibas. Konferenciją vedė monsinjoro A. Svarinsko draugijos narys Alfonsas Butė.
Prieš konferenciją Lietuvos kariuomenės Šv. Ignoto bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už šviesios atminties monsinjorą A. Svarinską.
Nepalenkiamas visą savo gyvenimą
Lietuvos kariuomenės vado gen. ltn. Jono Vytauto Žuko sveikinime konferencijos dalyviams, kurį perskaitė Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas plk. ltn. R. Venckus, rašoma: „Sveikinu visus šiandien susirinkusius pagerbti kunigą legendą, kurio gyvenimo kelias buvo glaudžiai susietas su tragiška ir didinga lietuvių tautos XX amžiaus istorija“. Sveikinime apžvelgiamas monsinjoro A. Svarinsko, kuriam sovietai suteikė pravardę „Nepataisomasis“, kovos už Lietuvos laisvę, žmogaus teises bei krikščioniško tikėjimo skelbimo kelias. Kariuomenės vado sveikinime taip pat pabrėžiama, kad kunigas A. Svarinskas nepalenkiamu išliko visą savo gyvenimą ir nesusitaikė nei su sovietine, nei su liberalia jau nepriklausomos Lietuvos konjunktūra. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, jis besąlygiškai gynė ir skleidė tautines ir krikščioniškąsias vertybes bet kokiomis aplinkybėmis.
„Vis dėlto kunigo kalbose griežtumas, netgi aštrumas buvo perpintas krikščioniška meile ir puikiu humoru. Joks politinis autoritetas, jokia konjunktūra nevaržė Monsinjoro laisvo mąstymo. Jis dažnai buvo nepopuliarus, kartais net nepatogus, tačiau visada gerbiamas. Jis buvo tvirtas lyg uola kovoje dėl žmogaus sąžinės ir tikėjimo laisvės, tačiau taurus, jautrus ir nuoširdus bendraudamas su gyvenimo negandų varginamu žmogumi. Toks ir liko Lietuvos žmonių, taip pat ir karių atmintyje“, – savo sveikinime pabrėžė kariuomenės vadas.
Kovotojo dvasia gyva
- Svarinskas, sovietmečiu kalėjimuose ir tremtyje praleidęs 22 metus, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę 1990 m. birželio 19 d. grįžo į Lietuvą iš tremties Vokietijoje. 1991-1992 m. būdamas Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatu rūpinosi bažnyčios reikalais. Buvęs Lietuvos kariuomenės vyriausiasis kapelionas dim. mjr. Alfonsas Bulotas papasakojo konferencijos dalyviams, kodėl A. Svarinskas nebuvo išrinktas į Seimą antrai kadencijai. Kunigas A. Bulotas paaiškino, kad tam reikėjo bažnyčios vadovų sutikimo. Kardinolas Vincentas Sladkevičius sutiko, bet galutinį sprendimą turėjo priimti Lietuvos vyskupų konferencija, kuriai tuo metu pirmininkavo Vilniaus arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis. Anot kunigo A. Buloto, žiniasklaidai buvo pateikta informacija, kad dokumentas pasimetė tarp Vilniaus arkivyskupijos kurijos ir Seimo, todėl monsinjoras A. Svarinskas netapo Seimo nariu antrai kadencijai.
1991-1996 m. monsinjoras A. Svarinskas ėjo Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono pareigas. Jis buvo pirmuoju dvasininku, ėjusiu šias pareigas. Anot dim. mjr. A. Buloto, monsinjoras A. Svarinskas tuo metu neturėjo nei bažnyčios, nei kabineto, su kariais bendraudavo Krašto apsaugos ministerijos koridoriuose bei kariniuose daliniuose. Kaip teigė ats. plk. Arūnas Dudavičius, monsinjoras A. Svarinskas iš vyriausiojo kapeliono pareigų buvo atleistas šiuometinio užsienio reikalų ministro iniciatyva. Pulkininkas pabrėžė, kad atleidimo iniciatyvos gimė vien dėl to, kad dvasiniai dalykai prieštaravo komunistinei ideologijai.
Aukščiau paminėtus ir nepaminėtus A. Svarinsko gyvenimo etapus vaizdžiai aprašė „Baladėje kankiniui mons. Svarinskui“ Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus kavalierius Jonas Stepkovičius: „Jam grįžus jau į laisvą Tėvynę,/ Kai Dievas mums laisvę stebuklingai grąžino./ Ne visų protai triumfavo vienybę,/ O kai kurie laisvės visai nepažino./ Net Sibiro lageriuose jis to nepatyrė/ Ką teko iškęsti sugrįžus namo,/ Nuo savo bendražygių, kurie jį nuvylė/ Užuot apsidžiaugę nusisuko nuo jo!/ Kas būt pagalvojęs, kad už auką Tėvynei/ Bažnyčios hierarchai atvirai pasakys:/ – Kol nenueisi nuo altoriaus, broli Svarinskai,/ Kardinolas Bačkis mišių nelaikys!“.
Kunigas A. Bulotas apie stebuklą
Daug smūgių monsinjoras patyrė nepriklausomoje Lietuvoje, bet dėl dvasios stiprybės nesuklupo. Jis tvirtai ėjo tikėjimo, meilės Dievui ir Tėvynei keliu, visada buvo tarp žmonių, jaunimo, karių, stiprino kariuomenės kovinę dvasią. Apie A. Svarinsko dvasios stiprybę, kuri prilygo stebuklui, papasakojo kunigas A. Bulotas. Kunigas prisiminė 2014 m. liepos 17 d. rytą, kai suskambus telefonui, iš monsinjoro A. Svarinsko angelo sargo – sesės vienuolės Monikutės sužinojęs apie monsinjoro mirtį, pajautė kaip sudužo rankoje laikyta stiklinė su vandeniu. „Šią stiklinę saugau, ji man primena, kad mirusieji būna stipresni už gyvuosius“, – demonstruodamas išsaugotą stiklinę, kuri primena monsinjoro gilią dvasią, kalbėjo apie stebuklą A. Bulotas.
Renginio metu koncertavo Vilniaus įgulos karininkų ramovės folkloro ansamblis „Vilnelė“, meno vadovė Laima Purlienė. Konferencijos dalyviai turėjo galimybę įsigyti monsinjoro A. Svarinsko atsiminimų knygos „Nepataisomasis“ 2-ąją dalį, kurią parengė Donatas Stakišaitis ir Lina Šulcienė.
Pabaigai norisi akcentuoti Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono plk. ltn. R. Venckaus kvietimą sugrįžti prie to, už ką monsinjoras A. Svarinskas kovojo būdamas lageriuose, tremtyje, būdamas kunigu ir vyriausiuoju kapelionu, būdamas žmogumi. Jam visada suvirpėdavo širdis, kai jis minėdavo Tėvynę, Laisvę, Tikėjimą ir Dievą. O mums ar virpa?
Lietuvos žurnalistų sąjungos narys Povilas Šimkavičius
Autoriaus nuotraukos
