„Gimstame tobuli. Kūdikystėje, vaikystėje būname pasitikintys, išgyvename besąlyginę meilę, stipriai vertiname artimo draugystę, gebame džiaugtis mažais pasiekimais... būname laimingi.
Ar užaugę visa tai prisimename? Ir, jei prisimename, kodėl keičiamės?
Ar gali mus užprogramuoti - tėvai, mokykla, televizija, draugai ar nedraugai - mokydami norėti… norėti vis daugiau… žaisliuko, gero pažymio, materialinių gėrybių, nepamirštamų potyrių…?
Ar gali būti, kad mūsų mintys ir norai, derėdavę tarpusavyje, laikui bėgant išsibalansuoja ir tada mumyse prasideda sutrikimai...
Ar žinai, kiek galėtum paaukoti... dėl noro...?“
„Sūnus rankose laikė dar šiltą savo mamos širdį ...“
„Dileris, pravarde Tūzas, jau seniai tyčiojosi iš Mariaus, duodamas įvairiausias užduotis dėl galimybės apsisvaiginti. Šį kartą užduotis buvo neįmanoma, tačiau... vaikino kūno skausmas ir poreikis kvaišalams laimėjo prieš jo sielos skausmą.
„O gal jis sielos jau nebeturi? Jei būtų kitaip argi galėtų taip žiauriai pasielgti su pačiu brangiausiu..?“
Kodėl tada, prieš tris metus... kitą dieną po dešimtųjų tėčio mirties metinių... kodėl tada jis neištarė „Ne“? Tada, kai jam pasiūlė nemokamai apsisvaiginti... Tada, kai Marius buvo labai vertinamas – už galimybę pavėžinti motociklu ar automobiliu; už galimybę suorganizuoti savo prabangiai įrengtuose namuose (pirtis, baseinas, bilijardo stalas) vakarėlius; už gebėjimą tapyti...
Kai gali turėti visa, ko tik užsigeidi... kai gali eiti kur nori ir grįžti kada nori... kai tavimi betarpiškai pasitikima... ir, kai tavęs nekontroliuoja niekas... laisvės sparnai kartais nuskraidina nepataisomų klaidų slėnin... Ir tada visko netenki...
Marius skubėjo ...“
„...Elzė nei mamos, nei tėčio nepamena. Kartą girdėjo savo auklėtoją internatinėje mokykloje naujai kolegei pasakojant savo bendravardės gyvenimo istoriją. Smagu būtų žinoti turint seserį, gyventi su viltimi kada nors su ja susitikti, apkabinus pajusti kraujo ryšį... Kartais sapnuose aplankydavo išgalvotos sesers vizija; kartais Elzė leisdavo sau pasvajoti, kad ta Daina iš girdėtos istorijos, gyvenanti Australijoje, jos jau ieško... ir labai greit ją suras...
...Išėjusi iš vaikų namų Elzė užvertė savo skurdaus ir finansine, ir moraline prasme pažinto gyvenimo puslapį ir prisiekė sau susikurti kuo tobulesnį gyvenimą. Mokyklos atestatą nebuvo gėda parodyti, galėjo gal ir į universitetą stoti, tačiau norėjosi kurti, tad pasirinko kirpėjos profesiją. Ir jai puikiai sekėsi. Baigusi mokslus gavo paskyrimą dirbti sostinėje, kartu su teise gyventi netoli esančiame bendrabutyje. Gana prabangus salonas buvo įsikūręs netoli Raudonosios aikštės, kurios centre Leninas ranka „rodė“, kur Elzės ieškoti: „Ten dirba ir gyvena Elzė“.
Darbe ji jautėsi it žuvis vandeny: bendradarbės stebėjosi jos gebėjimu labai greitai ir, svarbiausia, itin kruopščiai bei stilingai nukirpti plaukus, sukurti nepaprastas šukuosenas. O kaip ji mokėjo bendrauti su savo klientais: kaprizingi vaikai dalinosi su ja vieninteliu saldainiu, įnoringos ponios taikydavo jai į drauges, na, o vyrai – visi pamesdavo galvas vien tik pažvelgę į ją.
Dar vaikų namuose girdėdavo kalbant: „Ne viena širdis bus išplėšta iš krūtinės“, „Ne vienas vyras bučiuos žemę po jos kojomis“, ... Pati ji nieko ypatingo savyje nematė - mergina kaip mergina. Iš veidrodžio žvelgė smulkutė, taisyklingų bruožų balto veidu, žaliaakė, putniom lūpom, stipriai garbiniuotais labai ilgais plaukais. Dažnai ji pagalvodavo, kad ištiesinusi juos galėtų ir priminti. Tiesa, plaukų spalva buvo išskirtinė - tvieskė lyg įkaitusi liepsna. Ir keisti Elzė nieko nenorėjo – tai vienintelis ryšys, likęs tarp jos ir jos mirusios mamytės. Visada su savimi nešiojosi išblukusią savo mamos nuotrauką, kurioje jau veido nebebuvo galima įžiūrėti, tačiau plaukai... tokie pat, kaip ir Elzės.
Taigi, darbe klientų ratas plėtėsi, pinigų sąskaitoje daugėjo. Ir ji pati dar labiau paryškėjo, mokėdama skoningai ir, dabar jau galėdama, madingai apsirengti.
Sakoma, kad raudonplaukiai – patys nuoširdžiausi, o žaliaakiai - patys laimingiausi žmonės. Gal tai ir lėmė, jog kirpyklos savininkas, grįžęs iš pusmetį trukusio kruizo, neatsilaikė prieš savo naujos darbuotojos, jai pačiai to net neįtariant, skleidžiamus kerus.
Nepaprastai greit įsižiebę jausmai sukūrė patį nuostabiausią kūrinį - sūnų, nuvedė juos prie altoriaus ir leido „maudytis“ laimės jūroje... lygiai penkerius metus.
(bus daugiau) Su meile, Vida Meilė
