Nellie Bly buvo slapyvardis, kuriuo pasivadino Elizabeth Cochrane - moterų žurnalisčių pradininkė, padariusi tokį įspūdį vieno laikraščio redaktoriui, kad karjerą pradėjo vos 18-os, o įkopusi į trečią dešimtį jau buvo garsi visame pasaulyje. Gimusi 1864 arba 1865 m. gegužę (tiksli data nežinoma), ji užaugo Pensilvanijoje esančiame Cochran’s Mills kaimelyje, pavadintame jos tėvo Michaelo garbei.
Elizabeth, visada svajojusi būti rašytoja, buvo pagarsėjusi maištininkė. Ankstyvąjį jos pasipriešinimą visuomenės normoms atskleidžia ir tai, kad ji prie savo pavardės pridėjo „e“ ir vietoje „Cochran“ tapo „Cochrane“.
Jos nepriklausoma dvasia tapo dar ryškesnė po to, kai jai sulaukus vos šešerių mirė jos tėvas. Tuo metu našlėms išlaikyti vaikus vienoms buvo sudėtinga, tad jos motina ištekėjo dar kartą. Nelaimei, Elizabeth patėvis buvo smurtautojas, ir jos motina paprašė teismo juos išskirti. Elizabeth teisme kalbėjo savo motinos vardu, paliudydama, kad jos patėvis nuo pat vedybų pradžios visą laiką būdavo girtas.
Elizabeth savo kailiu patyrė, kaip sunku moteriai būti finansiškai nepriklausoma – 1880-aisiais, kai ji dar buvo paauglė, ji įstojo į Ilinojaus mokytojų parengimo koledžą, tačiau vos po vieno semestro turėjo jį mesti, nes neturėjo pinigų susimokėti už mokslą. Tuomet ji kartu su motina perskėlė į Pitsburgą.
Elizabeth niekuomet nepamiršo savo aistros rašymui. 1885-aisiais, kai jai greičiausiai buvo 18, ji parašė pasipiktinimo laišką „Pittsburg Dispatch“ redaktoriui dėl laikraštyje išspausdinto seksistinio straipsnio, kuriame autorius dirbančias moteris vadina „baisiu dalyku“, ir pasirašė jį „Vieniša našlaitė“. Leidinio redaktorių George‘ą Maddeną taip sužavėjo anoniminės rašytojos aistra, kad jis išspausdino skelbimą, prašantį ją save identifikuoti.
Elizabeth nuėjo į laikraščio redakciją, buvo iškart pasamdyta, ir pasivadino Nellie Bly – pagal to paties pavadinimo Stepheno Collinso Fosterio dainą.
Nellie Bly su užsidegimu pradėjo savo naująją karjerą, rašydama straipsnius apie socialinę nelygybę – ragino įvesti darbo teises, apsaugančias dirbančias moteris, ir reformuoti Pensilvanijos skyrybų teisę, kuri buvo šališka vyrams.
Vos po metų darbo, ji įtikino savo šefus išsiųsti ją į Meksiką kaip užsienio reporterę. Kai ji atskleidė politinę korupciją, dėl kurios dauguma gyventojų gyveno skurde, Meksikos vyriausybė ją išvarė iš šalies. Grįžusiai Elizabeth pradėtos siūlyti pačios lengviausios užduotys. Suirzusi dėl „istorijų apie gėlių parodas ir madą“, ji paliko išėjimo raštelį ir būdama 23-ejų persikėlė į Niujorką.
Elizabeth pasiliko savo slapyvardį ir vos po šešių mėnesių leidybos magnatas Josephas Pulitzeris pasamdė ją savo laikraščiui „The New York World“. Savo pirmajai užduočiai atlikti, Bly apsimetė serganti psichine liga, kad aprašytų Blackwello salos beprotnamio sąlygas. Ji šioje institucijoje praleido 10 dienų, per kurias stebėjo fizines bausmes, šaltas vonias ir priverstinį maitinimą sugedusiu maistu. Jos straipsnis paskatino visuomenės ir politinį atsaką, kurio dėka institucija buvo reformuota.
Tačiau garsiausią žygdarbis ji atliko 1889 m., kuomet Bly pasekė populiariąja Žiulio Verno knyga „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (1872 m.). Keliaudama laivais, traukiniais, oro balionais, asiliukais ir kitomis priemonėmis, ji tapo tarptautine garsenybe ir tikslą įveikė per 72 dienas, 6 valandas ir 11 minučių.
1895-aisiais Bly atsisakė žurnalistikos ir vos po kelių dienų pažinties ištekėjo už pramonininko Roberto Seamano. Jai dar nebuvo keturiasdešimties, o jam buvo 72-eji, tačiau jų santuoka atrodė laiminga ir suteikė Elizabeth taip trokštamą finansinį saugumą. Po vyro mirties, ji perėmė jo verslą, „Iron Clad Manufacturing Co.“, ir dar kartą pademonstravo savo kūrybiškumą.
Metalui tapus pigia medienos alternatyva, ji išrado plieninę statinę, kuri tapo modeliu plačiai naudojamai 55 galonų statinei. Ji ir toliau tęsė savo socialines reformas, mokėdama darbuotojams puikius atlyginimus. Jie taip pat galėjo mėgautis tais laikais negirdėtomis privilegijomis, įskaitant sporto sales, bibliotekas ir sveikatos priežiūrą.
Vis dėlto, tos išlaidos atsiliepė jos palikimui ir prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pradžią ji persikėlė į Austriją, galimai tam, kad pabėgtų nuo kreditorių. Į JAV moteris grįžo tik 1919-aisiais, kuomet prisijungė prie „New York Journal“. Ir nors jos straipsniai apie moteris sufražistes nesugrąžino jos į šlovės viršūnę, Elizabeth Cochrane Seaman vis dar buvo dirbanti žurnalistė, kai būdama 58-erių mirė nuo plaučių uždegimo 1922 m. sausio 27 d.
Nellie Bly nebuvo pirmoji moteris reporterė, bet jos istorijose nušviečiamos socialinės problemos padėjo atverti duris į šią profesiją visoms moterims, kurios norėjo rašyti apie „tikras“ naujienas, o ne vien straipsnius mados ir gandų skyreliams.
