„Ką prezidentas žinojo ir kada jis tai sužinojo?“ Šį jau legendiniu tapusį klausimą senatorius Howardas Bakeris iškėlė 1973 metų kongresiniame Nixono administracijos Votergeito skandalo svarstyme ir nuo to laiko jis daugiau nei 4 dešimtmečius yra užduodamas į krizes patekusiems politiniams lyderiams.
Dabar šis klausimas yra nukreiptas į gubernatorių Patą Quinną, kurio administracija vis dar yra įsukta į Ilinojaus transporto departamento (IDOT) darbuotojų samdymo skandalą po to, kai Better Government Association (BGA) išviešino istoriją.
Ką gubernatorius žinojo ir kada tai sužinojo? Kai tik buvo pradėtas įmantrios atsilyginimo politiniams šalininkams, pažeidžiant teismo nustatytas įdarbinimo taisykles, schemos tyrimas, Quinno parankiniai iš IDOT ir gubernatoriaus administracija tikino žurnalistus, kad jie negali nieko pasakyti. Po kiek laiko jie apskritai nustojo reaguoti į skambučius ir elektroninius laiškus.
Tik tada, kai Chicago Sun-Times žurnalistai buvusią IDOT sekretorę Ann Schneider įspaudė į kampą apsiginklavę įjungta kamera, ji sutiko duoti interviu.
Tai buvo jos pražūtis, mat po to, kai ji oficialiai pareiškė, nieko nežinanti apie korumpuotą įdarbinimo procesą, žurnalistai išsiaiškino, kad jos pačios podukra gavo darbą šioje agentūroje abejotinomis aplinkybėmis. Netrukus Schneider atsistatydino.
Tuo tarpu gubernatoriaus administracija atsisakė patenkinti žurnalistų prašymą ir paskirti laiko interviu su gubernatoriumi. Visuomeninių pasirodymų metu Quinnas sakė, kad grupė nesąžiningų IDOT darbuotojų (tame tarpe ir Schneider) apgaudinėjo sistemą.
Tada Schneider nusprendė netylėti ir davė interviu Sun-Times, kurio metu tikino, kad Quinno administracija davė nurodymus dėl „didžiosios daugumos“ įdarbinimų jos agentūroje.
Quinnas į kritiką atšovė: būtent Schneider yra atsakinga už tai, kad jo administracijos siūlomi darbuotojai būtų įdarbinami legaliai, laikantis visų taisyklių.
Nenuostabu, kad Quinno oponento, respublikono Bruce’o Raunerio kampanija įsijungė į diskusiją. Kampanijos atstovas spaudai sarkastiškai pastebėjo, kad „daugiau neliko ką atleisti, tik patį Quinną“.
Puikus pareiškimas, tačiau jis nuskambėjo iš „atstovo“, o ne paties kandidato lūpų. Kandidato, kuris savo kontaktus su žiniasklaida paprastai apriboja griežtą scenarijų turinčiais susitikimais ir renginiais.
Quinnnas turėjo ilgą karjerą visuomenės akiratyje, o tai reiškia šimtus sprendimų ir veiksmų, kurie buvo narstomi po kaulelį. Nors mums dar yra likę neatsakytų klausimų apie IDOT ir apie jo kovos su smurtu programos skandalą, iš esmės rinkėjai jį gana gerai pažįsta.
Tuo tarpu itin turtingas verslininkas Rauneris yra kur kas didesnė paslaptis, ir panašu, kad jo stovykla nori, kad jis toks ir išliktų. Be to, žurnalistams ir nevyriausybinėms organizacijoms kur kas sunkiau yra kažką išsiaiškinti iš dažniausiai privačių ypatingai sėkmingo verslininko reikalų nei iš aukštą postą užimančio politiko. Tačiau Rauneris turėjo reikalų ir su valdžia, ir kai kurie iš jų kelia įtarimą: 300 tūkst. įnašas į buvusio Pensilvanijos gubernatoriaus Edo Rendello kampaniją maždaug tuo metu, kai Raunerio kompanijos šioje valstijoje gavo puikius pensijų kontraktus.
Su Rauneriu susijusi kompanija mokėjo $25 tūkst. per mėnesį politiniam „reikalų tvarkytojui“ Stuartui Levine’ui tuo metu, kai Raunerio kompanijos gavo užsakymus iš Ilinojaus pensijų valdybos, kurios narys buvo ir Levine’as.
BGA atliktas įtartinos Ilinojaus jaunimo kalėjimų sveikatos paslaugų teikimo sutarties tyrimas atvedė iki su Rauneriu susijusios kompanijos.
BGA taip pat sukėlė įtarimų naujausi Raunerio įnašai vietinėms respublikonų organizacijoms visame Ilinojuje, kai jis ruošėsi pirminiams rinkimams, kuriuose jo varžovai buvo 3 plačiau žinomi ir didesnę patirtį turintys kandidatai.
Rauneris atsisakė kalbėti su žurnalistais visomis šiomis temomis.
Mes tikimės daugiau skaidrumo ir atviro dialogo iš Quinno, kuris dešimtmečius skyrė populisto ir valdžios reformatoriaus įvaizdžiui sukurti.
O jei Rauneris iš tiesų yra „žmogus iš išorės“, kvalifikuotas išspręsti dabartinių „vidiniais ryšiais“ susietų politikų sukeltas problemas, mes norėtume, kad jis atvirai paaiškintų kvestionuotinus verslo ir mokesčių reikalus ir atsakytų į klausimus apie aukščiau išvardintus pinigų pervedimus, skirtus daryti politinę įtaką.
Prisimenant neseną šio posto, į kurį abu kandidatai pretenduoja, istoriją, galima drąsiai sakyti, kad Ilinojaus gyventojai nusipelno tiesių atsakymų iš valstijai vadovauti siekiančių asmenų.
Kol kas nei vienas nėra pasirengęs to padaryti.
