Per pastaruosius 20 metų respublikonai dukart laimėjo daug kėdžių kadencijos vidurio rinkimuose - 1994 ir 2010 m. Ir jie abu kartus pralaimėjo po to sekusius prezidento rinkimus. Kol kas atrodo, kad 2014 m. vidurio kadencijos rinkimuose partijos ir vėl laukia sėkmė. Kaip partijai reikėtų elgtis ir ko reikėtų nedaryti, kad prezidento rinkimuose netektų vėl skaudžiai pralaimėti?
Nevaldyti šalies iš Kongreso. 1994 ir 2010 metų triumfas rinkimuose apakino respublikonus ir jie savo pergalę neteisingai interpretavo kaip valdžios perdavimą jiems, tad pabandė tuometinio demokrato prezidento politinius planus pakeisti savaisiais. Pvz., 2010-aisiais respublikonai ne tik pabandė atšaukti Obamacare įstatymą, bet ir įteisinti savo 20 metų ekonomikos planą, net grasindami prezidentui kaltinimais pareigų nevykdymu, jei šis priešinsis.
Respublikonai šias kovas pralaimėjo - kaip ir ateinančius prezidento rinkimus. Partijai reikia nepamiršti, kad kadencijos vidurio rinkimai nėra tikri nacionaliniai rinkimai: čia dažniausiai balsuoja daug mažiau rinkėjų, dažniausiai vyresni. Tačiau šie rinkimai gali suklaidinti Kongreso narius dėl to, kiek šalies rinkėjų iš tiesų nori matyti jų partiją valdžioje.
Nepersistengti su skandalų politika. Kongreso pareiga yra prižiūrėti įstatymų vykdomosios valdžios darbą. Todėl suprantama, kad respublikonai nori atsakymų iš Obamos administracijos įvairiais klausimais, ypač tais atvejais, kai įvykiai paneigė ankstesnius Baltųjų rūmų teiginius (nuo Ebolos iki ISIS). Tačiau Kongresui reikia nepamiršti, kad piliečiams svarbu fundamentalūs dalykai (nacionalinis saugumas, ekonomikos valdymas, asmeninės galimybės), o ne biurokratiniai santykių aiškinimaisi ir kabinėjimasis priežodžių. Respublikonams reikia suprasti, kad jei jie apleis žmonių interesus, ir dėmesį skirs tik saviesiems, rinkėjai juos apleis kituose prezidento rinkimuose.
Nepataikauti finansiniams rėmėjams. Respublikonų politinių kampanijų rėmėjai turi tam tikrų reikalavimų; mokesčių lengvatų gaunantiems didesnes pajamas, imigracijos amnestijos, didesnių palūkanų normų, didelių apkarpymų socialinio draudimo programoms ir dar daug dalykų, kurie skiriasi nuo tipinio rinkėjo interesų. Tiesa yra ta, kad prezidentas gali daug skirtingų klausimų įtraukti į vieną nacionalinio masto programą (pvz., George’o W. Busho mokesčių lengvatų ir švietimo reformos programa, kuri yra naudinga visiems amerikiečiams).
Tuo tarpu Kongresui sunkiau atsilaikyti prieš mažas, bet darnias interesų grupes ir taip sugriauti rinkėjų pasitikėjimą partija, kuri, atrodo, atstovauja tik turtinguosius. Įdomus faktas: beveik 50 proc. Atstovų rūmų narių ir 30 proc. senatorių remia privačių lėktuvų savininkų interesus, t.y. siekia sumažinti jų mokesčius ir daugiau skraidymo išlaidų perkelti ant eilinių lėktuvų keleivių pečių.
Imtis aiškių ir ryžtingų žingsnių detoksikuojant partijos įvaizdį. Puikus tokios strategijos pavyzdys – didelės grupės Senato respublikonų pasiūlymas leisti kontraceptines tabletes pardavinėti be recepto, kad jos būtų lengviau pasiekiamos didesnei daliai moterų. Tačiau galima padaryti daug daugiau: jei respublikonai palaikytų ginklų išdavimo draudimą asmenims, turintiems įrašų apie smurtą namuose, tai irgi parodytų, kad jiems svarbūs moterų interesai. Jiems tai pat reikėtų gerbti augančių etnokultūrinių bendruomenių tradicijas bei šventes ir nevengti jose sudalyvauti. Jei jie imtų kalbėti apie kalėjimo bausmių trumpinimą, sąlygų kalėjimuose gerinimą ir alternatyvias (ne laisvės atėmimo) bausmes už narkotikų laikymą, tai irgi sulauktų platesnio atgarsio tarp rinkėjų.
Kongresas turi imtis realių darbų. Nacionalinė politika yra įdomi tuo, kad kuo brangesnė ir daugiau lemianti yra kokia nors programa, tuo mažiau rinkėjams svarbios jos detalės. Visi turi nuomonę, kaip universitetams reikėtų spręsti prievartavimų studentų miesteliuose problemą, tačiau įvairios industrijos, nuo sveikatos priežiūros iki energetikos, yra keičiamos naujais abstrakčiais įstatymais, kurie dažniausiai nuslepia daugybę smulkmenų nuo žmonių. Įstatymų kvestionavimas, aiškinimas ir analizavimas - čia kitas Kongresas turėtų nukreipti savo energiją, vietoj rizikingo mūšio dėl filosofinių abstrakcijų.
Įrodyti, kad nacionalinis saugumas - svarbiausia. Pirmosios kadencijos metu Obama išplėtė karą Afganistane ir pradėjo karą Libijoje. Dabar jis ėmėsi naujo karo su „Islamo valstybe“. Tačiau dar kovo mėnesį gynybos sekretorius Chuckas Hagelis sakė: „Pirmą kartą per 13 metų mes Kongresui pristatysime biudžetą, kuris nėra paremtas karo finansavimu“. Dabar gi manoma, kad Kongresas netrukus sulauks papildomo finansavimo prašymų. Visuomenės apklausos rodo, kad JAV piliečiai palaiko šalies įsitraukimą į karą su IS, ir kad jie nori, kad JAV reaguotų į grėsmes tarptautiniam saugumui. Kongresui teks įsiklausyti į piliečių valią.
