Oahu saloje Havajuose yra tatuiruočių salonas, kuriame tatuiruočių menininkas, vardu Dodge’as, gali padaryti jums tatuiruotę, į kurią įtrauks jums artimą mirusįjį – tiesiogine to žodžio prasme. „Paprasčiausiai yra imami kremuotų palaikų pelenai, sumaišomi su rašalu, o tada daroma tatuiruotė, - aiškina Beiloro universiteto profesorė Candi Cann, birželį pristačiusi savo knygą „Virtual Afterlives: Grieving the Dead in the Twenty-First Century“. - Tai labai panašu į papuošalo, kurį jums paliko močiutė, nešiojimą, tik šiuo atveju jūs nešiojate ne papuošalą, o močiutę.“

Didžiąją žmonijos egzistavimo dalį, žmonėms suvokti mirtį padėdavo religinės tiesos, pateikiančios paaiškinimus apie sielas ir pomirtinį gyvenimą, bei apeigos, padedančios susitaikyti su netektimi, nors kiekviena religija tai daro skirtingai. „Pavyzdžiui, kai kurios krikščionybės atšakos ir tam tikros atskiros religijos labai daug dėmesio skiria mirusiųjų atsiminimui, - pasakoja Cann. - To pavyzdys yra katalikai, kurie turi specialų mirusiųjų atminimo ir minėjimo kalendorių, iki šiol tampriai susietą su religiniu kalendoriumi.“

„Mirusiojo palaikų tatuiravimas ant savo kūno yra vienas iš naujųjų būdų prisiminti ir įamžinti mirusiuosius, nykstant tikėjimui, - sako ji. - Visuomenei tampant vis labiau sekuliaria, vis daugiau žmonių save laiko „dvasingais, bet ne religingais“ ir vis dažniau yra randami „pasidaryk pats“ būdai prisiminti savo mirusiuosius.“

Net ir religinėse bendruomenėse kai kuriems žmonėms būna sunku atrasti prasmingų būdų gedėti. „Tai nulemia tai, kad dauguma krikščionybės atmainų pabrėžia išganymą ir rojų. Tad žmogus, kuris liūdi netekęs artimojo, kuris dabar yra „laimingas pas Viešpatį“, jaučia, kad jo reakcija neatitinka tikėjimo dogmų.“

Nesvarbu, kokie yra jūsų religiniai įsitikinimai, kiekvienas žmogus privalo su netektimi susitaikyti intelekto ir emocijų lygmenyse. Nors mes žinome, kad esame mirtingos būtybės, apie tai visiškai užmirštame, iki staiga netenkame mylimo žmogaus.

„Ritualai yra lyg gedėjimo raumenų atmintis, - sako Pensilvanijos laidojimo namų direktorius Calebas Wilde’as, tinklaraščio „Confessions of a Funeral Director“ autorius. - Jie leidžia į mirtį mums pažvelgti labiau automatiškai, negalvojant, tačiau prasmingai. Kuo toliau traukiamės nuo tipinių ritualų, tuo susidūrimas su mirtimi ir gedėjimas tampa sunkesnis.“

Vienas iš būdų spręsti šią problemą yra kurti naujus būdus atrasti visame tame prasmę, t.y. pasidaryti tatuiruotę, individualizuoti karstą ar urną. „Vienas iš didžiausių amerikiečių karstų gamintojas „Batesville“ jau seniai populiarina šią tradiciją: jų karstai puošiami ornamentais, golfo kamuoliukais, gitaromis, ar, pvz., elnio skulptūra, jei velionis buvo aistringas medžiotojas.“ Wilde’o teigimu, individualizacija yra plačiausiai paplitusi tarp „kūdikių bumo“ kartos, t.y. gimusių 1946-1964 metais.
Atsiranda šeimų, kurios laidotuves rengia taip, kad šios primintų gyvenimo akimirkas, pvz., sėdint aplink virtuvės stalą ar geriant alų. Žmonės patys to nežinodami atkartoja tradicines airių budynes, kai gedulingi pietūs būdavo rengiami greta mirusiojo. Tiesa, naujieji bandymai tampa iššūkiu balzamuotojams, nes yra norima, kad velionis būtų tam tikrose sudėtingose pozose, pvz., rankoje laikąs cigaretę.

Tokie gedėjimo būdai gali atrodyti kvailokai laidojant vyresnį asmenį, tačiau kai tai taikoma vaikams, jie tampa širdį gniaužiančiomis patirtimis. „Žmonės labiau linksta prie ritualų, kai juos iššaukia tragiški įvykiai, - sako Wilde’as. - Tokiais atvejais nereligingos šeimos renkasi laidotuvių temą. Prieš porą metų teko organizuoti jauno žmogaus laidotuves pagal „Žvaigždžių karų“ tematiką, o visai neseniai – įkvėptas „Disney“. Individualizacija tampa naujuoju ritualu.“

Besikeičiantys ritualai keičia ir žmonių vaidmenis mirties akivaizdoje. Cann mano, kad minėtas tatuiruotes atliekantys menininkai tampa savotiškais šamanais, gedinčiajam pakeičiančiais kunigą ar rabiną: žmogus pasidalina savo istorija, o tatuiruotojas mainais suteikia ritualą, netektį paverčiantį labiau apčiuopiama ir suvaldoma.

Nykstant tikėjimui, kad žmogus prisikels su visu savo fiziniu kūnu, vis labiau plinta ir „žalių“ laidotuvių tradicijos, taip daugiau dėmesio skiriant šiam, o ne anapusiniam pasauliui.

„Kūno balzamavimas yra tampriai susietas su katalikiškomis pasiruošimo kitam gyvenimui idėjomis, tačiau kai nelieka šių tikėjimo dogmų, žmonėms pradeda mąstyti kitaip: net ir mirties akivaizdoje siekiama gerbti ir tausoti mūsų gyvenamą aplinką“, - pasakoja Wilde’as.

Karstams yra renkamasi suyrančios medžiagos, mažėja akmeniniai paminklai, atsisakoma kriptų, balzamavimas su chemikalais keičiamas kitais kūno išsaugojimo pašarvojimo laikui metodais, tokiais kaip sausas ledas. Beje, šios „ekologiškos“ idėjos irgi nėra tokios novatoriškos ar pasaulietinės, kaip gali atrodyti: daugelyje religinių tradicijų yra kalbama apie virsmą „iš dulkės į dulkę“, o tai ir yra ekologiškumo sampratos pagrindas.

„Mes neišrandame dviračio, o naujai atrandame tradicijas ir jų prasmę, - sako Wilde’as. - Procesas iki šiol lieka labai dvasingas ir įprasmintas ritualais.“