Carlosas Ramirezas-Rosa sako, jog yra labai aišku, kodėl jis ir dar tuzinas naujokų buvo išrinkti į Čikagos miesto tarybą ir kodėl merui Rahmui Emanueliui teko taip sunkiai kovoti už savo perrinkimą.
„Mes pamatėme nemenką perversmą, ypač Čikagos standartais, – sako Ramirezas-Rosa, vasarį sutriuškinęs 35-osios apylinkės tarybos narį Rey Coloną. – Rinkėjai nusprendė, kad nori, jog juos atstovautų tie, kuriems svarbiausia – žmonės ir kurie bus nepriklausomi nuo mero valios. Čikagos politika niekada nebebus tokia kaip anksčiau.“
Tas tiesa. „Perversmo“ kartelė mūsuose neįtikėtinai žema. Bent jau miesto taryba nebebus tokia kaip iki šiol.
Kai kitą mėnesį pirmą kartą susirinks naujai išrinkta taryba, kuriai suformuoti prireikė antrojo rinkimų rato net 18 apylinkių, bus prisaikdinti 14 miesto tarybos narių, kurių prieš ketverius metus čia nebuvo. Ir jau nebeišvysime kai kurių aktyviausių mero lojalistų ir kelių piliečių, į tarybą atkeliavusių dėl organizacinio patronato. Ramirezas-Rosa yra teisus – daugelis naujųjų miesto tarybos narių pažadėjo būti nepriklausomi ir progresyvūs.
Tačiau kaip mes visi puikiai žinom, pažadai toli gražu nėra amžinas ir garantuotas dalykas. Šioks toks kontekstas: didžiąją praėjusio amžiaus dalį, tarybos sudėtis nuolat kito, tačiau jos dauguma visada automatiškai palaikė visus sprendimus to, kuris tuo metu sėdėjo mero kėdėje. Čikagos rinkimų komisijos duomenimis, nuo 1935 metų vos keturios tarybos kadencijos prasidėjo su mažiau nei 14 pirmos kadencijos tarybos narių.
Praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje, kai dalis rinkėjų ėmė veržtis iš demokratų mašinos gniaužtų, ateidavo (ir išeidavo) vis nauji tarybos nariai. 1971 metais buvo 24 naujokai, 1975 m. – 23, 1979 m. – 22. Tačiau mašina išlaikė kontrolę tol, kol teismo įsakymu įvykdytas apylinkių perskirstymas 1986 metais daugumą atidavė mero Haroldo Washingtono rėmėjams.
Washingtono mirtis kitais metais nuslopino tarybos grįžimą prie formos. 1991-aisiais (kai Richardas M. Daley dalyvavo rinkimuose į mero postą savo pirmai pilnai kadencijai) miesto tarybos rinkimuose 18-oje apylinkių prireikė antrojo rinkimų rato, o naujojoje taryboje buvo 20 naujų narių. Pradžioje pademonstravusi keletą nepriklausomybės apraiškų, taryba pakluso Daley valiai beveik dvidešimt ateinančių metų.
2007-aisiais SEIU ir kitos profesinės sąjungos pasižadėjo sujudinti reikalus. Po to, kai jos sukišo milijonus į rinkimų kampanijas, buvo išrinkta 11 naujų tarybos narių, kurių dalis ilgainiui suformavo progresyviąją grupę, tapusią pagrindine Emanuelio politikos oponente. Kiti suformavo labiau susitaikėlišką Paulo Douglaso aljansą ir tapo nuolatiniais mero rėmėjais.
2007-aisiais į tarybą išrinktas trečiosios apylinkės narys Patas Dowellas sako, kad naujokui labai sunku iš karto kažko pasiekti.
„Bandžiau tai padaryti, bet kiti mano kolegos savotiškai mane sudrausmino. Veteranai tarybos nariai savo rankose turi valdžios svertus ir reikia laiko, kad perprastum, kaip viskas vyksta. Taryba veikia kaip gerai sutepta mašina. Reikia daug ką nuveikti – priimti nutarimus, teikti paslaugas. Tiesiog pasiduodi tai inercijai, o visa kita yra papildomi dalykai, išskyrus biudžeto svarstymo laiką ir kai kuriuos įstatymus“, – sako jis.
Dowellas ir kiti Douglaso aljanso nariai tikina, kad jie pasiekia daugiau bendradarbiaudami su meru, o ne paprasčiausiai jam besipriešindami. Tačiau visuomenė nemato diskusijų, vykstančių už uždarų durų. Jie mato tik balsavimą „už“ mero iniciatyvas. Augant mokesčiams ir mažėjant paslaugoms, Emanuelio palaikymas tapo rimta problema rinkiminėse kovose daugelyje apylinkių, tad net mero šalininkai suskubo pabrėžti savo nepriklausomybę.
„Aš nežadu prisijungti prie progresyvistų, tačiau jie nustebtų, kiek kartų buvau jų pusėje“, – sako antrą rinkimų ratą 2 apylinkėje laimėjęs Brianas Hopkinsas, kuris pritaria nuomonei, kad antrųjų rinkimų ratų gausa rodo, jog miesto politikoje kažkas rimtai keičiasi.
Emanuelis ir pats likus keliems mėnesiams smarkiai palinko į kairę ir dabar tikina esąs naujas žmogus, atviresnis ir labiau linkęs bendradarbiauti. Daugelis miesto tarybos narių pareiškė tikį šiuo pažadu. Ar tai pasirodys esanti tiesa? Prieš ketverius metus Emanuelis ir tarybos nariai tikino, kad Čikaga yra pasiruošusi reformoms. Čikaga buvo pasiruošusi, tačiau daugelis jų – ne. Čikaga yra pasiruošusi ir šiandien. O jie?
