Kaip vis dėlto smagu, kai tavo priešai yra absoliutūs idiotai, kiekvienu savo veiksmu išstatantys save pajuokai. Aš jau rašiau apie tai, kaip „vatnikai“ atakuoja mano straipsnius internete, siekdami, kad šie surinktų kuo daugiau minusų, ir net ir norėdami negalėtų akivaizdžiau pademonstruoti, kaip taikliai ir kaip skaudžiai smogia jiems tie straipsniai. Tame straipsnyje taip pat paaiškinau, kad tokiu būdu šie žmogystos pademonstravo ir visišką savo kvailumą ir bejėgiškumą – juk visiems aišku, kas yra dirbtinis neigiamų įvertinimų didinimas ir kokiais atvejais jo yra imamasi (beje, vienas skaitytojas net elektroninį laišką man parašė, kad pasveikintų mane sulaukus tokios reakcijos). Ir ką jūs sau galvojate? Net po mano paaiškinimo atviru tekstu, jie ir toliau užsiima tuo pačiu, net ir kalbant apie straipsnį, kuris pradedamas nuo minėtojo paaiškinimo! Na, aš suprantu, kad jie nemoka skaityti (jei mokėtų, susirastų geresnį darbą), tačiau dabar jau akivaizdu, kad ir jų kuratoriai, paskiriantys jiems tokias užduotis, yra lygiai tokie pat vienaląsčiai.
Tačiau tame nėra nieko keisto ar netikėto. Kadangi sąžiningai laimėti Rusija iš principo nesugeba, viskas, kas jai lieka – tai melas, sukčiavimas, vagystės ir prievarta. Trolių išpuoliai internete, totalus dopingas sporte, nesibaigiantys niekšiški karai, lydimi precedento pasaulyje neturinčio paties karo ar okupacijos fakto neigimo. Kaip matome, nėra jokių išimčių mano anksčiau suformuluotai aksiomai, kad „viskas, ką sako Rusija, yra melas; viskas, ką Rusija daro, yra nukreipta į blogį“. Tiesa, internete jų metodai nepasiteisina, mat internetas yra laisvas, o jame nevadovauja visokie „hollande’ai“ ir „steinmeieriai“. Kaip tik dėl to internete rusų agresoriai iš karto gauna „grąžos“ tais pačiais metodais, kuriuos praktikuoja patys ir kurių, savaime suprantama, nusipelno (tuo metu, kai rašau šias eilutes, „vatnikų“ minusai baigiami palaidoti po pliusų lavina). Nevirtualiame pasaulyje, deja, viskas ne taip vienareikšmiška, nors priežasčių džiūgauti Blogio ir melo imperijai nėra daug.
Kaip jau minėjau, Tarptautinis olimpinis komitetas yra absoliučiai supuvusi organizacija, visuomet stojanti diktatūrų pusėn, tad nenuostabu, jog nepaisant Tarptautinės antidopingo organizacijos ir nacionalinių antidopingo agentūrų reikalavimų, jis vis dėlto nesiryžo diskvalifikuoti visos Rusijos olimpinės rinktinės. Tačiau nepaisant to, tokio pažeminimo kaip šįkart, Rusija (o ir jokia kita šalis!) nebuvo patyrusi per visą Olimpiados gyvavimo istoriją. Kalbant paprasta analogija, chuliganų būrį vis dėlto į puotą įleido, tačiau, pirmiausia, ne pilnu sąstatu, o antra – tik po pilno apieškojimo nuvilkus visus drabužius kikenančių ir besišnabždančių svečių akivaizdoje.
Kalbant ta tema, nevalia nepaminėti dar vieno pavyzdžio, puikiai atskleidžiančio, kas yra rusiškasis patriotizmas, rusiška garbė ir dvasingumas, kuriuo nepaliaujamai giriasi rusai. Kaip žinia, iš visų rusų lengvaatlečių visiškai švaria nuo dopingo buvo pripažinta tik viena sportininkė – jai buvo leista dalyvauti Olimpiadoje, tiesa, po neutralia vėliava. Žinoma, vertinant iš sveiko proto pozicijų, bet koks sportinis patriotizmas (ne tik rusiškas) yra juokingas, o sirgaliai jau pagal patį savo pavadinimą demonstruoja, kad yra ligoniai. Tačiau jei, nepaisant visko, pabandytume įsivaizduoti save jų vietoje – kaip turėtų reaguoti rusų patriotai? Džiaugtis, kad į žaidynes pateko bent jau viena jų tėvynainė ir sirgti už ją taip, kaip sirgtų už visą atletų rinktinę? Šalies vėliavos trūkumą Olimpiadoje kompensuoti aistringu palaikymu tribūnose? Norėtumėte! Rusiškoje interneto erdvėje pasipylė neapykanta perpildytų šlykščių įžeidinėjimų šios sportininkės adresu banga! Už tai, kad drįso vienintelė likti „švarutėlė“ ir nebūti kaip visi. Turiu nuoširdžiai prisipažinti – nors jau seniai neturiu jokių iliuzijų dėl to, kas per žmonės yra rusai, tačiau tokios reakcijos net ir aš nesitikėjau. Normaliam žmogui, net ir turinčiam pačią lakiausią vaizduotę, sunku suvokti Absoliutaus blogio šalies orkų „logiką“.
Norite dar vieno tos „logikos“ pavyzdžio? Kaip žinia, 2008-ųjų metų vasaros Olimpiadą Rusija panaudojo kaip priedangą užpulti Gruziją, o 2014-ųjų metų žiemos Olimpiadą – Ukrainą. Nenuostabu, kad atsiranda žmonių, nerimaujančių dėl artėjančios Olimpiados Rio de Žaneire, juo labiau, kad ji rusams garantuotai neatneš sportinės šlovės. Tačiau rusų sąmonėje realybė yra išversta į visiškai priešingą pusę, tad rusiškoje interneto erdvėje pilna štai tokio pobūdžio perlų: 2008-ųjų Olimpiados metu JAV užpuolė Pietų Osetiją, 2014-aisiais surengė perversmą Ukrainoje – ką „amerikonai“ užpuls šįkart?!
Žinoma, jei rusiška antilogika geba apstulbinti mane, Blogio imperijoje gyvenusį kelis dešimtmečius, tai Vakarų politikams, ten negyvenusiems nė dienos, tokia patologinė psichologija yra dar labiau nesuvokiama. Tačiau toks pasiteisinimas buvo galimas tik pateisinant pačias pirmąsias klaidas, tačiau jis jau nebepakankamas, kai kalbame apie beprotišką ir nuolatinį tų pačių klaidų kartojimą. O nuolatinės Vakarų politikų (įskaitant ir JAV valstybės sekretorių Johną Kerry) pastangos priversti Rusiją bendradarbiauti Sirijoje (apie Ukrainą ar jau išvis nekalbu), jau pačios ima panašėti į psichologinę patologiją. Štai visiškai naujas pavyzdys (tiksliau, birželio 16-ąją įvykusi istorija, kuri paviešinta buvo tik dabar): Rusija subombardavo (draudžiamomis kasetinėmis bombomis, kaip visada) sukilėlių bazę, kurią naudojo britų ir amerikiečių specialiosios tarnybos. Tik per stebuklą nenukentėjo nė vienas vakarietis kareivis – jie iš bazės buvo pasitraukę išpuolio išvakarėse (tačiau žuvo keturi sirai). Tuomet JAV vadovybė susisiekė su rusais ir perspėjo, kad tai „mūsų“ bazė ir kad prieš ją atakų rengti negalima. Ką padarė rusai? Po pusantros valandos surengė dar vieną sprogstamąjį išpuolį prieš tą pačią bazę. Šį poelgį lydėjo įžūlus rusų vadovybės komentaras, kad amerikiečiai, neva, patys kalti, mat nesugeba rusų vadovybei pateikti tikslių su jais bendradarbiaujančių sukilėlių koordinačių (na, žinoma, būtų gerai – kur kas lengviau tada būtų juos bombarduoti).
Tačiau, visų pirma, tai yra įžūlus melas, o antra – kodėl mes turime suteikti Assado draugams savo sąjungininkų koordinates? Gal verčiau priešingai, tegu patys rusų „taikdariai“ praneša mums, kokius taikinius planuoja sprogdinti? Ar tik jų nenoras tai daryti nėra susijęs su tuo, kad tie taikiniai yra niekaip su IS nesusiję sukilėliai ir civiliniai objektai?
Kaip žinia, 2008-ųjų metų vasaros Olimpiadą Rusija panaudojo kaip priedangą užpulti Gruziją, o 2014-ųjų metų žiemos Olimpiadą – Ukrainą. Nenuostabu, kad atsiranda žmonių, nerimaujančių dėl artėjančios Olimpiados Rio de Žaneire, juo labiau, kad ji rusams garantuotai neatneš sportinės šlovės.
Sirijoje taip pat numuštas eilinis rusų sraigtasparnis, ir dar penki agresoriai iškeliavo maitinti kirminų. Rusijos Federacijos gynybos ministras (šiuo atveju „gynybos“ taip ir norisi rašyti kabutėse) suskubo juos paskelbti „herojais, tiekusiais humanitarinę pagalbą“ (matyt, tokią pačią, kaip Donbase). Tik štai sudužimo vietą įamžinusiose nuotraukose aiškiai matosi „humanitariniai“ nekontroliuojamų raketų blokai.
O štai Krymas, kuriame situacija jau yra tragiška lyginant ne tik su ukrainietiško valdymo epochos aukso amžiumi, bet ir su pirmaisiais okupacijos metais, sulaukė dar vienos „dovanėlės“ iš Rusijos. Pseudofiureris „referendumų dėl nepriklausomybės“ gerbėjams paaiškino, kad jie dabar yra niekas ir jie niekaip nebus vadinami – net ir federalinės apylinkės vardo negaus. O Sevastopolio „gubernatorių“ Sergejų Meniailo, kurio jau nekenčia visi iki vieno šio miesto gyventojai, pakėlė pareigose, kad „pradžiugintų“ miestelėnus nauju despotu. Užtai Krymą neteisėtai aplankė keli prancūzų parlamentarai, pasižymėję tuo, kad sugebėjo pabučiuoti (!) okupantams skirtą paminklą. Taip žemai prancūzai puolę dar nebuvo, net tada, kai juos užkariavo Hitleris...
O pabaigai ir desertui – kelios vieno sakinio naujienos. Patriarchas Kirilas palaimino idėją Oriolo mieste pastatyti paminklą Ivanui Rūsčiajam. Rusijos valdžia rengia planą sumažinti mokslininkų skaičių 8-10 tūkstančiais, atleidžiant juos iš pareigų įvairiuose moksliniuose institutuose ir akademijose, dėl biudžetinių lėšų trūkumo. „Rosneft“ prezidentui Igoriui Sečinui priklauso 150-180 milijonų dolerių vertės jachta, nors jo atlyginimas per metus tesiekia vos $12 milijonų. Rusų, įsitikinusių, kad Saulė sukasi aplink Žemę, skaičius jau peraugo trečdalį visų šalies gyventojų, o dauguma Maskvos moksleivių, ketvirtoje klasėje mokomų „Pravoslaviškos kultūros pagrindų“, mano, kad dangus yra tvirtas skliautas.
Kaip sakoma, komentarai čia nereikalingi.
Jurijus Nesterenka
