Nors monsinjoras Rolandas Makrickas patvirtino Šventojo Sosto sekretoriato administracijos direktoriumi tapęs prieš kelias savaites, žinia pirmąsyk viešai pasklido tik šią savaitę. Buvę Lietuvos atstovai Vatikane sako, kad šis paskyrimas – ne sensacingas, tačiau aukšto pasitikėjimo ženklas. O kartu, tikėtina, atspindi ir popiežiaus norą matyti kitokią, internacionalesnę Romos kuriją.
Išoriškai mažai matoma pareigybė pirmiausia susijusi su Šventojo Sosto iždo tvarkymu. Šių darbų R. Makrickas ėmėsi į pareigas paskirtas dar rugpjūčio 10 dieną.
Kaip sako kultūros istorikas, buvęs Lietuvos nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius prie Šventojo sosto Vytautas Ališauskas, šias pareigas galima būtų palyginti su svarbaus departamento direktoriumi.
Visgi kelias iki tokio paskyrimo – ilgas, trunkantis ne vienerius metus, ką įrodo ir paties R. Makricko biografija. Baigęs studijas Popiežiškajame Grigaliaus universitete ir Popiežiškoje bažnytinėje akademijoje Romoje, 2006 m. jis pradėjo dirbti Apaštalinėje Nunciatūroje Tbilisyje, Vatikano atstovybėje Sakartvelui, Armėnijai ir Azerbaidžanui.
Po to sekė Švedija, Jungtinės Valstijos, Gabonas ir Kongas, kuriose jis taip pat dirbo Apaštalinėje nunciatūroje. Ši institucija atstoja Šventojo sosto pasiuntinybę užsienyje.
„Paprastai baigiama Popiežiškoji diplomatijos akademija ir pradedama tradicinė diplomato karjera, nuo pat apačios link aukštesnių paskyrimų. Visada stengiamasi, kad popiežiaus diplomatai neapsiribotų vienu regionu, neįklimptų jame, turėtų daugiau patirties ir skirtingas perspektyvas“, – paaiškina V. Ališauskas.
Lėmė patirtis
Šiuo metu nepaprastoji ir įgaliotoji Lietuvos ambasadorė prie UNESCO, o 2012-2017 m. – taip pat ambasadorė prie Šventojo Sosto Irena Vaišvilaitė sako, kad tai yra aukšto pasitikėjimo pareigos, kurioms ieškomas žmogaus su geromis organizacinėmis savybėmis.
„Manau, postas yra mažai pažįstamas absoliučiai daugumai, tikriausiai ir dauguma prie Šventojo Sosto dirbančių ambasadorių ne visada susiduria su šia pareigybe, nes ji priklauso vadinamajam Bendrųjų bažnyčios reikalų padaliniui. Galima sakyti, šis postas yra finansinis, susijęs daugiausiai su įplaukomis, kurias Šventasis Sostas gauna. Pavyzdžiui, kartą per metus iš viso pasaulio Bažnyčių gaunama rinkliava – vadinamuoju Šv. Petro skatiku“, – LRT.lt sako I. Vaišvilaitė. Be to, darbų apimtyje yra ir Romos kurijos biudžeto planavimas, priduria pašnekovė.
47-erių R. Makricko karjeros kelias gana tradicinis, o dabartinis paskyrimas sąlygotas sukauptos patirties, sako V. Ališauskas.
„Monsinjoras Makrickas dirbo skirtinguose regionuose, turi įvairiopą diplomatinę patirtį, nors santykinai jaunas. Galima sakyti, kad jau laikas – paprastai jeigu diplomatinėje tarnyboje atitarnauja kelias kadencijas, pasirodo tinkami, juos sugrąžina dirbti į valstybės sekretoriatą keletui metų. Jeigu ir ten gerai pasirodo, skiria nuncijais“, – teigė jis.
Šventojo Sosto institucinėje sąrangoje tai yra vidutinės grandies postas, sako I. Vaišvilaitė. „Popiežius, valstybės sekretorius, du padaliniai, tų vadovų padėjėjai... Na, sakykime, tai yra pareigybė tarp 5-6 lygio nuo viršaus“, – svarstė pašnekovė.
Paskyrimo procedūra – ne vieša
Aukštesnes pareigas negu R. Makrickas Vatikane yra ėjęs kardinolas Audrys Juozas Bačkis, buvęs Bažnyčios Viešųjų užsienio reikalų tarybos vicesekretoriumi. Tačiau čia dirbusių lietuvių apskritai nėra daug, o šiuo metu pareigas užima du.
Kaip atkreipia dėmėsį I. Vaišvilaitė, pastaraisais metais matomas noras didesnei įvairovei Šventojo Sosto pareigybėse.
„Popiežius Pranciškus labai rimtai Romos kurijoje imasi internacionalizacijos, įveda gana daug pasauliečių, tarp jų ir moterų. Ir šiuo atveju tai, kad lietuvis ateina į finansines pozicijas, yra internacionalizacijos rezultatas“, – sako profesorė.
Anot jos, tokių ir panašių paskyrimų procedūros nėra viešos, todėl jų detalės nėra plačiai žinomos.
„Šis paskyrimas yra vidinis ir jis nėra viešas. Bet be abejonės asmuo buvo ieškomas. (...) O monsinjoras Makrickas dirbo vienoje didžiausių Vatikano ambasadų – Vašingtone, kurioje buvo susijęs ir su administracinėmis pareigomis. Taigi tikrai buvo ieškomas žmogus, kuris turi tvirtą reputaciją, yra žinomas dėl administracinių gebėjimų“, – LRT.lt sakė ambasadorė.
Vyskupų konferencijos pirmininkas arkivyskupas Gintaras Grušas šią žinią pavadino didele garbe ne tik bažnyčiai, bet ir tautai.
„Turime du lietuvius tarnyboje, abu dirba valstybės sekretoriate. Tai yra ir garbė mūsų tautai, kad turime tuos žmones ten, bet, manau, kad ir nauda visuotinė Bažnyčiai, nes abu yra šaunūs kunigai ir labai kompetentingi savo srityse“, – trečiadienį sakė arkivyskupas.
