Rugpjūtį Lietuvoje įvyko pirmoji stovykla, skirta ne lituanistinių mokyklų mokiniams ar lietuvių diasporos vaikams, bet jų lituanistiniam ugdymui pasišventusiems mokytojams. Lituanistinių mokyklų asociacijos organizuota septynių dienų stovykla subūrė mokytojus iš Norvegijos, Italijos, Liuksemburgo, Airijos, Vokietijos, Lietuvos bei Jungtinės Karalystės. Kokiu tikslu buriasi diasporos mokytojai? Ar tokios stovyklos aktualios ir reikalingos? O gal – netgi būtinos?
„Nusileidus nuo kalvelės, pakeliu nuo žemės alyvinuką. Nuvalau į marškinių kampą ir skanauju. Iš pradžių liežuvį sutraukia rūgštelė, po to pajaučiu gaivų saldumą. Dantimis apeinu rusvas dėmeles – nuo kritimo. Ir taip skanaudama nusikeliu toli toli, kur vakarais po obelimi dainuoja, šoka, apsikabina, sūpuoja lopšį… Tokių naktų niekur kitur nėra. Naktų, kuriose sutilptų visos protėvių vasaros.“
Tokiais įspūdžiais iš pirmosios lituanistinių mokyklų mokytojų stovyklos Rodukos kaime, Varėnos rajone savo profilyje facebooke pasidalino Akvilė Weinert iš „Ridigdo“ lituanistinės mokyklos Štutgarte (Vokietija).
Stovyklos mokytojams idėja kilo jau seniai. Pamenu, vasaras leidžiant su vaikais stovykloje „Pasaulio Lietuva“, vis pakalbėdavome, kad mokytojai irgi žmonės, ir jiems reikėtų susiburti, pasimokyti, pailsėti kartu. Su kolegomis kartais pasimatome įvairių seminarų ar susirinkimų metu, bet jei jie būna kontaktiniai, tai visą dieną įtemptai pradirbę mokytojai skuba namo, jei nuotoliniai – tai už ekrano esantis kolega, nors ir atrodo arti, iš tiesų yra tik trumpam matomas veidas kompiuterio ekrane. Tad natūralu, kad atėjo laikas žengti pirmą žingsnį ir pakviesti kolegas iš viso pasaulio į Lietuvą, į patirčių ir pojūčių stovyklą.
Septynias dienas trukusios stovyklos programa buvo apgalvota taip, kad diena būtų kuo įvairesnė, o veiklos būtų skirtos ir kūnui, ir sielai. Iki pietų mokytojai su lektoriumi bei aktoriumi Mantu Cegelsku kūrybiškai bei įtraukiai mokėsi komunikacijos, konfliktų sprendimo, laiko planavimo, tikslų formulavimo strategijų, o popietė ir vakaras buvo skirta diskusijomis su svečiais, pramogoms bei fiziniams išbandymams.
„Man patinka prisidėti prie projektų, kurie atneša daug naujų vėjų ir tobulėjimo, suburia žmones kartu, – portalui Pilietybė.lt pasakoja stovyklos programos bei užimtumo kuratorė Silvija Černiauskaitė. – Patirtis, kai gali sutikti tos pačios srities profesionalus iš skirtingų šalių, skirtingų kultūrų, kurie dalinasi savo profesine patirtimi, gerąja patirtimi, kurios knygose dažnai neatrasi, yra neįkainojama. Kokie bebūtų vertingi nuotoliniai susitikimai, kai kuriuos dalykus – esminius – įmanoma patirti tik susitikus gyvai.“
Černiauskaitė taip pat pabrėžia, kad „ypatingai svarbu yra žinoti, jog esi ne vienas ir kad tokių kaip tu, kurie susiduria su panašiais iššūkiais, yra daugiau.“
Tas žinojimas, kad esi ne vienas lituanistinio švietimo valtyje, o kartu ir motyvacinis pasikrovimas toliau irkluoti yra būtent tai, ką stovykloje dalyvavę mokytojai įvardija kaip esminę vertybę.
„Stovykla Dzūkijos miške sutalpino mokymus, gamtą, bendravimą ir netikėtas patirtis. O svarbiausia – jos metu užsimezgė neįkainojamos bičiulystės. Bendrystės jausmas, begalinis palaikymas ir pasidalijimas patirtimis sustiprino motyvaciją dirbti lituanistinėje mokykloje ir „įkrovė baterijas“ dar bent metams“, – portalui Pilietybė.lt sako stovykloje dalyvavusi Jolanta Švedkauskaitė iš Liuksemburgo lituanistinės mokyklos „Avilys“.
„Man pirmiausia tai buvo motyvacinis dalykas, – įspūdžiais po stovyklos dalinasi Dublino lituanistinės mokyklos „4 vėjai“ vadovas Arūnas Teišerskis. – Stovyklos formatas, kai pusę laiko mokaisi, ir ne tik metodikos, bet ir elgesio su žmonėmis, o kitą pusę laiko neformaliai bendrauji su kolegomis iš skirtingų šalių, yra neįkainojami žinių mainai, padedantys tobulinti lituanistinį švietimą.“
Ne vienos stovyklos ir begalės mokymų patirtį turint, manau, šis stovyklos formatas pasiteisino. Mokytojai spėjo ne tik išmokti naujų įgūdžių, bet ir pabendrauti su akiratį praplėtusiais ir įkvėpimo pasėjusiais stovyklos svečiais: režisieriumi Gediminu Zujumi, policijos atašė Jungtinėje Karalystėje Linu Pernavu, režisiere Giedre Žickyte, parfumeriu Aisčiu Mickevičiumi, lituanistinio švietimo švyturiu Vilma Leonavičiene iš Vytauto Didžiojo universiteto, žurnaliste Vilija Ramanauskiene.
Taip pat diasporos vaikus ugdantys mokytojai turėjo galimybę pasilepinti pirtyje ir vandens parke, pasimaudyti, pagrybauti, pasilinksminti su folkloro ansambliu „Žvangucis“, su žygeive leistis į 15 kilometrų naktinį žygį partizanų keliais, plaukti nelengvu, bet įdomiu maršrutu Grūdos upe baidarėmis bei šėlti putų diskotekoje.
Vis tik svarbiausia stovykloje buvo tai, kad galėjome pasikalbėti, išsišnekėti, bendrauti, dalintis, motyvuoti vienas kitą, palaikyti, paguosti. Augome kaip asmenybės ir kaip vieninga komanda, kuri grįžta į savo lituanistines mokyklas su naujomis idėjomis, tvirtesniu pasiryžimu tęsti darbą lituanistinio švietimo sferoje.
„Iš stovyklos išsinešu bendrumo jausmą, kad esame ne vieni lituanistinio švietimo labirintuose ir kad išeičių yra daug tik reikia prisitaikyti kiekvienam pagal poreikius, nebijoti kalbėtis, klausti ir tartis, – portalui Pilietybė.lt pasakoja viena iš stovyklos organizatorių, JK lietuvių bendruomenės pirmininkė ir Pasaulio lietuvių bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Alvija Černiauskaitė. – Stovykla yra puikus komandos stiprinimo įrankis, motyvacijos užtaisas ateinantiems metams. Jau laukiu kitos.“
Viliuosi, kad Švietimo, sporto ir mokslo ministerija, kuri patikėjo mumis šiemet ir parėmė stovyklą, tikės mumis ir kitais metais, o mes – lietuviukų visame pasaulyje ugdytojai – ir toliau dėsime visas įmanomas pastangas burti, stiprinti ir auginti lituanistinių mokyklų mokytojus.
Šiuo metu pasaulyje veikia virš 200 lituanistinių mokyklų, o jų mokytojai kartais jaučiasi izoliuoti ir nežinantys kur kreiptis pagalbos, kur klausti patarimų. LR Užsienio reikalų ministerija patvirtino Lietuvos diasporos politikos strateginių gairių „Globali Lietuva“ 2022‒2030 m. veiksmų planą, kuriame vienu prioritetų užsibrėžta diasporos vaikų ir jaunuolių, besimokančių formaliojo ir neformaliojo lituanistinio švietimo įstaigose, skaičiaus didėjimą pakelti nuo dabartinių septynių procentų iki 20 procentų.
Donata Simonaitienė, pilietybe.lt
Lituanistikos mokytojų stovyklos akimirkos. Organizatorių nuotraukos
