Ilgus metus stebėjusi žmonių keliavimo įpročius, aš priėjau prie išvados, kad visus keliautojus galima padalinti į du tipus. Pirmieji mano, kad ilgi skrydžiai yra pateisinami tik tada, kai ilgam apsistojama ten, kur vykstama. Šio tipo keliautojai net turi tam tikrą formulę: valanda skrydžio turi atitikti dieną ant žemės. Antrasis keliautojų tipas mano, kad tinkamai pasiruošus ir gerai susiplanavus kiekvieną valandą, net ir per trumpas atostogas galima viską puikiai apžiūrėti, nors ir akies krašteliu. Šio tipo keliautojai gilinasi į literatūrą, uždeda varneles ant svarbiausių objektų, o jų atostogos vyksta „paknopstom per pasaulį“. Po tokių atostogų net tenka truputį pailsėti prieš grįžtant į darbą.
Dėl savo veiklos ypatumų aš dažnai esu kelyje, tačiau negaliu ilgai užsibūti vienoje kurioje nors vietoje. Mano formulė paprasta: už kiekvieną valandą lėktuve - dvi valandos žemėje. Jei pasiseka - trys.
Sėdėdama prie kompiuterio ir ruošdamasi savo suplanuotai kelionei po Vokietijos pietus, aš „užkliuvau“ už aviakompanijos Lufthansa atgalinio bilieto. Nuo paskutinio mano kelionės punkto manęs laukia dviejų valandų trukmės kelionė autobusu iki Miuncheno ir dvi valandos trynimosi terminale, kol prasidės sodinimas į lėktuvą namo - nejaugi tai viskas, ką išvysiu šiame mieste?
O jei užtrukčiau dar dienelę ir pabandyčiau apžiūrėti nors nedidelę dalį šio didingo miesto? Visa diena mieste yra nemažai - galima daug ką suspėti! Aš greitai perkėliau kai kuriuos suplanuotus dalykus savo kalendoriuje.
Mane priglaudė kuklus švarutėlis viešbutis TRYP München, nuo kurio pėsčiomis galima lengvai pasiekti miesto centrą ir geležinkelio stotį, ir nuo kurio išvyksta ekskursijų autobusai Hop-on Hop-off.
Iš ryto užsiropščiau į antrą Miuncheno Gray Line autobuso su užrašu City Tour aukštą ir pasiruošiau fotoaparatą. Miuncheno centro statiniai priklauso skirtingoms epochoms, o drauge su kampuotais šiuolaikiniais pastatais iš stiklo ir betono sudaro nuostabią architektūros formų ir stilių mozaiką. Marienplatz aikštėje greta gotikinio rotušės pastato su kurantais stovi dvibokštė, žaliais kupolais padabinta Frauenkirche, tapusi miesto simboliu. Aikštės centre stūkso Mariensäule – 1638 metais pastatyta kolona su paauksuota Mergelės Marijos skulptūra, žyminti Trisdešimtmečio karo pabaigą. Aplink aikštę yra net keletas įdomių ir vertingų objektų: Senoji rotušė, žaislų muziejus, naujas žydų kultūros centras, keli meno muziejai ir restoranai. Viename iš jų, Cafe am Marienplatz, iki šiol galima paragauti baltų veršienos dešrelių, sukurtų būtent šioje vietoje 1857-aisiais.
Pravažiavusi Teisingumo rūmus, botanikos sodą, juodą obeliską, pastatytą kareivių, žuvusių 1812 metų Napoleono žygio į Rusiją metu, garbei, Bavarijos muziejų, Žydų muziejų, BMW muziejų, Alaus muziejų, Gliptoteką, kurioje saugomos Liudviko I surinktos antikinės skulptūros, Modernaus meno pinakoteką, Senąją pinakoteką, Naująją pinakoteką ir daugybę kitų puikių vietų, kurių, deja, dėl ypatingai trumpo savo vizito aplankyti nespėjau, nusprendžiau išlipti Max-Joseph-Platz stotelėje ir apžiūrėti Residenz – pačius didžiausius miesto rūmus Vokietijoje, net 400 metų buvusius Bavarijos valdovų žiemos rezidencija. Wittelsbach namo istorija siekia 1180-uosius, kai Otto von Wittelsbach buvo suteiktas Bavarijos hercogo titulas. Nuo to laiko šeimos nariai Bavariją valdė iki 1918 metų: pradžioje kaip hercogai, paskui kaip karaliai. Paskutiniuoju karaliumi buvo Liudvikas III. Kai dėl Pirmojo pasaulinio karo Bavarija tapo „laisva žeme“, jis visam laikui paliko rūmus.
Žengdama į 130 kambarių ir 10 vidinių kiemų turinčią rezidenciją aš nė nepagalvojau, kad šį vienintelį objektą Miunchene apžiūrėti man prireiks daugybės valandų ir kad paskui teks bėgte bėgti pro išeinančius lankytojus, kad suspėčiau į paskutinį autobusą.
Milžiniški rūmai užėmė ištisą miesto kvartalą; jie buvo pristatomi ir perstatomi visus keturis šimtmečius, tad juose susipina skirtingi architektūros stiliai: vėlyvasis renesansas, barokas, rokokas ir neoklasicizmas.
Aukštas medines dvigubas duris, per kurias į rūmus-muziejų patenka lankytojai, saugo du žalia patina aptraukti bronziniai liūtai. Jau įėjus į rūmus, prie pat durų stovi spalvoti marmuriniai biustai, vaizduojantys žmones su žvėrių kaukėmis ant galvų.
Pirmoji patalpa į kurią patekau - 1586 metais pastatyta Grottenhof, kurią praktiškai visą užima keistas daugiaskulptūris fontanas, pagamintas vien iš skirtingo dydžio kriauklių ir kristalų su paauksuota Persėją vaizduojančia skulptūra centre. Akivaizdu, kad šią, kiek gąsdinančią, grotą įkvėpė itališki renesansiniai sodai.
Kita stulbinanti patalpa, pavadinta Antikvarijumi, buvo pastatyta 1571 m.: čia, po tapytais arkinių lubų skliautais, yra eksponuojama didžiulė antikinių skulptūrų kolekcija.
Po to seka daugybė salių ir kambarių (jų tarpe - ir 1616 metais pastatyta Imperatoriškoji salė su rožinio marmuro grindimis, gobelenais ir krištoliniais sietynais). Viskas taip turtingai išpuošta šilko apmušalais, paauksuotais piliastrais ir spalvingomis lubų freskomis, kad man greitai apraibo akys, o drebančiomis rankomis laikomas fotoaparatas nustojo normaliai fokusuoti vaizdą.
Kai atėjo laikas muziejui užsidaryti, aš iš nuovargio vos pastovėjau ant kojų, tačiau su pasididžiavimu pripažinau, kad savo užduotį vis dėlto įvykdžiau. Viena iš mano daugybės teorijų, gimusių per ilgus keliavimo metus, teigia, kad nuovargis, alkis, troškulys ir skausmas kojose užsimiršta, o tai, ką išvydo akys, amžiams liks atmintyje (ir nuotraukose).
Alkį ir troškulį man greitai pavyko numalšinti seniausiame Miuncheno restorane Augustiner Großgaststätten. Jo istorija siekia 1294 metus ir yra susijusi su vienuoliais aludariais. Taip sutapo, kad mane pasodino prie staliuko greta undinėlės iš kriauklyčių, labai panašios į mano jau aprašyto fontano figūras. „Augustiniškas“ alus ir pjausnys su bulvėmis greitai atliko savo darbą ir mano nuovargį it ranka nuėmė.
Tekstas ir nuotraukos Emos Krasov
