Ukrainos prezidentas Petro Porošenka vokiečių leidinyje „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ paskelbė straipsnį „Das Ende der Maskerade“ („Maskarado pabaiga“). Straipsnis yra skirtas Rusijos agresijos prieš Ukrainą temai, jame taip pat detaliai aprašoma Ukrainos nekontroliuojamoje teritorijoje sutelkta karinė galia. Pasak Ukrainos prezidento, prorusiškų pažiūrų kovotojai Donbase tankų ir raketinių sistemų turi daugiau nei Vokietijos armija.
„Ukrainos specialiųjų tarnybų duomenimis, Donbase yra daugiau nei 700 rusiškų tankų, per 1 250 artilerijos sistemų, 1 000 kovinių šarvuočių ir per 300 viršgarsinių raketų sistemų. Tačiau tai netrukdo Kremliui neigti savo įsiveržimo į Donbasą. Jei ne Rusija, šio milžiniško karinio potencialo ten niekada nebūtų buvę. Jis Ukrainos rytuose atsidūrė be leidimo, toliau ten yra dislokuotas ir naudojamas gąsdinimui ir žudymui. Jo tikslas – priversti Donbasą (ir Ukrainą) kraujuoti tol, kol to norės Kremliaus šeimininkas“, – rašo jis.
O tuo metu pats Kremliaus šeimininkas pakeitė taktiką ir Rusijos dalinių buvimo Ukrainos teritorijoje net nebeneigia. Vietoje jau anekdotais tapusių pareiškimų „mūsų kareivių ten nėra“ ir „ginklus kovotojai nusipirko ginklų parduotuvėje“, spalio 12-ąją forume „Rusija šaukia“ pasakyti rusų prezidento žodžiai prieštaravo viskam, ką jis kalbėjo iki šiol.
„Kai mes buvome priversti, noriu pabrėžti – priversti, ginti rusakalbius Donbaso gyventojus, priversti reaguoti į Kryme gyvenančių žmonių troškimą sugrįžti į Rusijos Federacijos sudėtį, iš karto buvo pradėta skleisti antirusiška politika ir įvestos sankcijos“, – pareiškė Putinas, tokiais savo žodžiais patvirtindamas jau dvejus metus Ukrainos kartojamą tiesą, kad būtent Rusija stovi už šalies rytuose vykstančio ginkluoto konflikto.
Taip jau susiklostė, jog vyrauja nuomonė, kad iš susidariusios situacijos nėra jokios kitos išeities, tik diplomatinis kelias. Vykdyti Minsko susitarimų reikalavimus ragina ir Ukraina, ir rusų atstovai. Vakarų šalis atstovaujantys Europos lyderiai taip pat be perstojo kartoja apie savo suinteresuotumą sėkmingu Minsko proceso įgyvendinimu. Tačiau iš esmės tai nėra sprendimas. Maskva reikalauja, kad prieš pereinant prie saugumą reglamentuojančių punktų, pirmiausia turi būti įgyvendintos politinės susitarimų dalies sąlygos. Kijevas aiškina, kad pirmiausia turi būti užtikrinta taika, ir tik tada bus surengti rinkimai bei įvesti pakeitimai Ukrainos konstitucijoje, kur yra kalbama apie valdymo struktūrą, tiksliau nustatant „ypatingų Donecko ir Luhansko rajonų vietinės savivaldos ypatumus“. Kodėl? Tik dėl sąlygų įgyvendinimo tvarkos, kurią skirtingai interpretuoja Maskva ir Kijevas? O iš tiesų, koks gi skirtumas, kokia tvarka bus įgyvendinami susitarimai, jei jie iš esmės veda prie Ukrainos kontrolės atstatymo tose teritorijose, kuriose dabar viešpatauja ginkluoti kovotojai?
Reikalas ne Kijevo valdžios užsispyrusiame priešgyniavime ir ne Maskvos „ginamuose rusakalbiuose gyventojuose“, o Ukrainos visuomenės nuotaikose ir tame poveikyje, kurį jai padarytų rusiškoji Minsko susitarimų versija. Ilko Kučerivo vardo demokratijos iniciatyvų fondas ir Razumkovo centro sociologinė tarnyba 2016 metų gegužės 11-16 dienomis vykdė apklausų tyrimą „Donbasas: gyventojų žvilgsnis į konfliktą“. Tyrime dalyvavo 2 016 respondentų nuo 18 metų iš visų Ukrainos regionų, išskyrus Krymo autonominį regioną ir okupuotas Donecko ir Luhansko sričių teritorijas. Palyginimui buvo naudojami duomenys iš šalies gyventojų apklausos, kurią 2015 metų spalio 9-19 dienomis atliko Ilko Kučerivo vardo demokratijos iniciatyvų fondas drauge su Tarptautiniu Kijevo sociologijos institutu. Naujausios apklausos duomenimis, Ukrainos gyventojų dauguma – 70 % – mano, kad norint nutraukti ginkluotą konfliktą Donbase būtina priimti kompromisą. 2015-aisiais tokios nuomonės laikėsi 75 % apklaustųjų. Tačiau su taika bet kokia kaina, kompromisais su bet kuo ir bet kokiais klausimais, sutinka vos 22,5 % jų. Tai, kokie kompromisai yra laikomi priimtinais, pasiskirsto pagal regionus. Štai su bet kokiais kompromisais, kad tik pagaliau įsivyrautų taika, sutiktų 29 % Ukrainos rytuose gyvenančių respondentų ir 29 % laisvose (neokupuotose) Donecko teritorijose gyvenančių respondentų. Šis skaičius menkai skiriasi nuo šalies vidurkio. Kur kas esmingesni visuomenės nuomonės pokyčiai kalbant apie „taikos kainą“ pastebimi Ukrainos valdomoje Donbaso dalyje. Jei 2015 metų spalį „taiką bet kokia kaina, kad ir kokių kompromisų prireiktų“ palaikė 59,5 % Donbaso gyventojų, tai 2016 metų gegužę – 29 %. O štai apklaustųjų, sutinkančių su kompromisais, tačiau tik su tam tikrais, dalis, priešingai, išaugo nuo 35 % iki 49 %.
Pagrindiniais taikos Donbase atstatymo „receptais“ išlieka idėja tarptautinių sankcijų ir tarptautinio spaudimo keliu priversti Rusiją pasitraukti iš konflikto (tam pritaria 41 % respondentų), o taip pat sėkmingas normalaus gyvenimo Ukrainos kontroliuojamoje Donecko ir Luhansko dalyje atstatymas (tam pritaria 28 % apklaustųjų). Pagrindinė pastarojo varianto šalininkų dalis gyvena pačiame Donbase (45 % kontroliuojamos regiono dalies gyventojų). Kalbant apie taip vadinamų „Donecko liaudies respublikos“ ir „Luhansko liaudies respublikos“ ateitį, maždaug pusė ukrainiečių – 48 % – mano, kad šios teritorijos privalo būti sugrąžintos į Ukrainos sudėtį ir likti šios šalies dalimi tokiomis pat sąlygomis kaip ir iki šiol. Dar 25 % yra įsitikinę, kad Ukrainos šiuo metu nekontroliuojami regionai privalo būti Ukrainos dalimi, tačiau gali tikėtis didelio savarankiškumo nuo centrinės valdžios laipsnio. Labai įdomi tendencija pastebima apie ypatingo separatistinių respublikų statuso klausimą kalbant su Ukrainos kontroliuojamos Donbaso dalies gyventojais. Jei 2015 metų rudenį šių teritorijų sugrąžinimo į Ukrainos sudėtį šalininkai buvo praktiškai vienodai pasiskirstę į dvi stovyklas – pasirengusių šioms teritorijoms suteikti daugiau savarankiškumo (27 %) ir įsitikinusių, kad jos šalies teritorijos dalimi turi būti tokiomis pat sąlygomis kaip ir anksčiau (28 %) – tai jau 2016 metų gegužę Donbase dominuoja nuomonė, jog „atskiri rajonai“ po sugrąžinimo į Ukrainos kontrolę, neturėtų gauti jokių papildomų politinių nuolaidų. Tokio požiūrio laikosi 42 % apklaustųjų ukrainietiško Donbaso gyventojų.
Nepaisant to, kad taikaus konflikto sureguliavimo variantą palaiko dauguma Ukrainos gyventojų, „taikos bet kokia kaina“ šalininkų skaičius nuolat mažėja. O „ypatingojo statuso“ priešininkų skaičius sparčiausiai auga būtent Donbase gyvenančių žmonių tarpe. Bandymas įgyvendinti Minsko susitarimus pagal Maskvos reikalaujamą schemą prives prie to, kad ukrainiečių dauguma tai įvertins kaip Ukrainos valdžios kapituliaciją ir pralaimėjimą Rusijos-Ukrainos kare. Tai reikš nenuspėjamas pasekmes. Suvokdamas nuotaikas, vyraujančias Ukrainos visuomenėje, Kremlius siekia Ukrainą priversti sutikti su gėdinga taika. Putinui Donbasas nereikalingas. Nereikalinga net Kremliaus kontroliuojama Donbaso dalis. Jam būtina Ukrainos piliečių reakcija į galimas politines Ukrainos vyriausybės nuolaidas. Jam būtina visos Ukrainos destabilizacija ir Ukrainos valdžios griūtis.
Bandymas įgyvendinti Minsko susitarimus pagal Maskvos reikalaujamą schemą prives prie to, kad ukrainiečių dauguma tai įvertins kaip Ukrainos valdžios kapituliaciją ir pralaimėjimą Rusijos-Ukrainos kare. Tai reikš nenuspėjamas pasekmes.
Kaip tik taip 1919 metų pavasarį Komunistinis internacionalas – organas, atvirai siekęs nuversti kapitalistinius režimus – pasinaudojo audringa vokiečių reakcija į Versalio sutarties sąlygas ir suorganizavo Vokietijoje visą eilę sukilimų. Dviejų Rusijos revoliucijos veteranų pastangomis Miunchene buvo įkurta Bavarijos sovietinė respublika. Pirmojo pasaulinio karo pabaigą lydėjo Maskvos inicijuotas komunistinis perversmas Vengrijoje, kuri taip pat buvo pažeminta Versalio sureguliavimo, atėmusio iš jos du trečdalius teritorijos. Trumpą marksistinę revoliuciją Vengrijoje, kaip ir perversmus Vokietijoje, irgi rėmė Sovietinė Rusija. Situacija, kurios Kremlius siekia reikalaudamas įgyvendinti būtent rusiškąjį Minsko susitarimų variantą, remiasi labai geru Ukrainos visuomenės nuotaikų perpratimu bei Rusijos valdžios polinkiu vesti istorines paraleles. Kremliaus siekiamos situacijos esmė yra sąmoningai ir tikslingai sukurti sąlygas, analogiškas chaosui ir ištisų tautų nacionalinės garbės sutrypimui tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų. Po dviejų metų trunkančios atviros Rusijos agresijos, prasidėjusios po Nuopelnų revoliucijos, dabar siekiama pastūmėti ukrainiečius į radikalizaciją ir sustiprinti dešiniąsias nuotaikas. Net jei ir bus pasiekta taika pagal „rusišką kainyną“, nepavyks sulaukti jokios situacijos Donbase stabilizacijos. Kur kas didesnė tikimybė, kad prasidės „visos šalies donbasizacija“.
Tam, kad suprastume Ukrainoje vykstančius pokyčius, būtina atkreipti dėmesį ne tik į politikų veiksmus ar karines eskalacijas prieš eilinį Kremliaus „taikos iniciatyvų“ etapą, bet ir į tuos pokyčius, kurie vyksta Ukrainos visuomenėje. Nėra jokio „ypatingo“ Donbaso. Nėra jokio regioninio Ukrainos piliečių nuotaikų išsiskyrimo. Yra tik okupacija ir tauta, kuri formuoja savo bendrą ateities viziją. Diplomatinio kelio į taiką esmė yra užtikrinti, kad Minsko kaukės nepavirstų į Versalio grimasas.
Larisa Vološina,
Kijevas, Ukraina
