Dauguma migruojančių paukščių ir jūrų rūšių yra prastai saugomos nuo tokių grėsmių kaip pernelyg didelė žuvininkystė, dėl prastos koordinacijos ir neveiksmingų apsaugos pastangų visame pasaulyje, skelbia du nauji tyrimai.
Vienas iš jų, pasirodęs žurnale „Science“, atrado, jog daugiau nei 90 proc. migruojančių paukščių – beveik dukart daugiau negu nemigruojančių – trūksta apsaugos, o antras tyrimas „Scientific Reports“ žurnale atskleidė, kad daugiau nei 17 000 jūrinių rūšių ir toliau lieka iš esmės nesaugomos. Pastarąjį tyrimą atlikusi mokslininkų komanda pripažino, kad šiuo metu dedamos pastangos iki 2020-ųjų geriau apsaugoti 10 proc. visų jūrinių aplinkų, o per praėjusį dešimtmetį jau sukurta beveik 3,8 mln. kvadratinių mylių saugomų jūrinių draustinių, kas sudaro 360 proc. padidėjimą, tačiau tų pastangų vis dar nepakanka, o daugelis tokių draustinių „nėra veiksmingi apsaugant jūrinę bioįvairovę“.
Daugiau nei 97 proc. iš visų tirtų 17 348 rūšių turėjo mažiau nei 10 proc. savo atstovų tose saugomose vietose, atskleidė tyrimas. Šalys, įtraukusios mažiausiai ar visai neįtraukusios tokių rūšių gyvenamų vietų į saugomas teritorijas, yra Jungtinės Valstijos, Kanada ir Brazilija.
„Saugomų jūrinių teritorijų skaičiaus padidėjimas pastaraisiais metais suteikia vilčių, bet didžiąją dalį jo sudaro kelios labai didelės teritorijos, - sako Benas Halpernas iš Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje. – Tos labai didelės saugomos teritorijos yra vertingos, bet neklyskite manydami, kad jos labai gerai apsaugo bioįvairovę. Viso pasaulio rūšims būtina apsauga, net tik keliose vietose.“
Ir migruojančių paukščių situacija nėra geresnė. Palyginę saugomų aplinkų žemėlapius su pasaulio paukščių migracijos žemėlapiais, tyrėjai atrado milžiniškas migruojančiųjų paukščių apsaugos spragas, ypatingai Kinijoje, Indijoje ir kai kuriose Afrikos bei Pietų Amerikos dalyse. Tai reiškia, kad dauguma migruojančių paukščių gyvena vietose, kurios yra gerai saugomos vienoje šalyje, bet prastai kitoje.
Iš visų tirtų migruojančių paukščių rūšių (1 451), net 1 324 jų turėjo nepakankamą apsaugą mažiausiai viename migracinio maršruto taške. Apie 18 rūšių neturėjo jokios apsaugos savo dauginimosi vietose, o 2 rūšių visas migracinis maršrutas apskritai buvo nesaugomas.
Komanda taip pat ištyrinėjo daugiau nei 8 200 vietų, identifikuotų kaip svarbūs migruojančių paukščių apsistojimo taškai, ir atrado, kad tik 22 proc. jų buvo visiškai apsaugotos, o 41 proc. turėjo tik dalinę apsaugą.
„Daugiau nei pusė migruojančių paukščių rūšių, keliaujančių pagrindiniais pasaulio migraciniais maršrutais, per pastaruosius 30 metų patyrė rimtą populiacijos mažėjimą. Taip yra daugiausia dėl netolygios ir neveiksmingos tų maršrutų ir sustojimo vietų apsaugos“, - sako tyrimo autorė Claire Runge iš Kvinslando universiteto.
„Paprastai migruojantis paukštis yra priklausomas nuo daugybės skirtingų geografinių vietų savo kasmetiniame maisto, poilsio ir dauginimosi cikle. Taigi net jeigu mes apsaugosime didžiąją dalį jų dauginimosi vietų, to vis tiek nepakanka – grėsmės kitur gali turėti įtakos visai jų populiacijai, - sako ji. – Grandinę gali pertraukti bet kuri grandis.“
Jamesas Watsonas, vienas iš tyrimo bendraautorių, sako, kad apsaugoti migruojančius paukščius ypatingai sunku, turint omenyje jų maratonines keliones virš žemės ir jūros. Kai kurie, pavyzdžiui, laplandinis griciukas, kas sezoną nuskrenda daugiau nei 6 210 mylių, o poliarinė žuvėdra per savo gyvenimą gali tris kartus nuskristi atstumą, lygų Žemės nuotoliui iki Mėnulio ir atgal, sako jis.
Abiejų tyrimų autoriai ragina aktyviau dėti pastangas sukuriant dar daugiau apsaugotų teritorijų bei finansuojant jų plėtimą. Ypač atkreipiamas dėmesys į geresnį pilnos migracinių paukščių maršrutų apsaugos koordinavimą.
„Pavyzdžiui, Vokietija turi saugomų teritorijų daugiau nei 98 proc. migruojančių paukščių, kertančių jos sienas, bet mažiau nei 13 proc. tų rūšių yra tinkamai apsaugotos visame savo maršrute, - sako Richardas Fulleris, kitas tyrimo bendraautorius. – Nesvarbu, ko mes imsimės Australijoje ar Europoje, jeigu tie paukščiai neteks savo gyvenamosios vietos kažkur kitur, jie vis tiek nukentės. Privalome kur kas efektyviau veikti kartu visame pasaulyje, jeigu norime, kad mūsų migruojantys paukščiai išgyventų.“
