Daugiau kaip dvi savaites Šv. Jono gatvės galerijoje vykusi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruojama paroda „Menamos istorijos. (Ne)Riba“ sukėlė ažiotažą ne tik visuomenėje, bet ir įvairiose institucijose. Galerijos rūsyje eksponuojama šiuolaikinio meno kūrėjo Audriaus Gražio instaliacija „Laisvės pojūtis“ žiūrovą provokavo ne tik savo tematika, bet ir medžiaga bei konstrukcija – palubėje sukosi trys begalvių vištų iškamšos – ventiliatorius.
Išskirtinio kūrinio autorius A. Gražys puikiai pažįstamas ne tik Lietuvos, bet ir užsienio šiuolaikinio meno lauko atstovams bei entuziastams. Pastaruosius kelerius metus dienas leidžiantis Paryžiuje bei Briuselyje, menininkas nepamiršta ir savo tėvynės – ne tik garsiną ją svetur, bet ir aktyviai veikia šalies kultūriniame gyvenime. Jau daug metų bendradarbiaudamas su L. Liandzbergiu kūrėjas ilgai nesvarstė ir prieš apsispręsdamas dalyvauti pastarojoje parodoje, tačiau jis tikrai nesitikėjo, kad šis kūrinys dėl savo formos sulauks ne tik dalies visuomenės, bet ir gyvūnų teisių gynėjų kritikos.
Nors A. Gražys visuomenei labiau pažįstamas kaip abstrakčios tapybos darbų kūrėjas, tačiau jam nesvetimos ir kitos raiškos formos. Tad ir instaliacija „Laisvės pojūtis“ ir net jos medžiaga – iškamšos, pasak kūrėjo, yra tik dalinai nauji reiškiniai jo kūrybiniame gyvenime. Jau prieš dešimt metų menininkas yra sukūręs instaliaciją iš iškamšų pagal Bremeno muzikantų istoriją. Anot jo, tuomet niekas nepriekaištavo nei dėl temos, nei dėl gyvūnų pavidalų panaudojimo. Paklaustas, ką mano, apie tai, jog dėl šio kūrinio kilo tiek neigiamų kalbų bei nepasitenkinimo, menininkas dalinosi savo pamąstymais.
„Čia yra ta pati višta, kuriai kaimo bobutė nukerta galvą ir ją suvalgo. Aš galėčiau ginčytis nebent tik su vegetarais, o ne su tais, kurie sako, kad čia baisu ir toliau valgo mėsą. Visuomenė kaip natūralų reiškinį priima tai, kad vienas valgo vištieną, kitas pasiima kiaušinius, trečias – iš plunksnų pasidaro pagalvę, tai kodėl tuomet dėl iškamšų kilo toks skandalas? Kodėl mūsų valdžios vyrai kartais pozuoja koją padėję ant liūto galvos ir niekas nieko nesako? Ar tai reiškia, kad tai yra gerai? O ragų kolekcijos?“, - apie sąmoningumo stoką ir dvigubus standartus žurnalistams kalbėjo kūrėjas.
Nors instaliacija sukėlė daugiausiai interneto komentatorių pyktį ir priekaištus, tačiau menininkui tai nerūpi. Paklaustas, ar jam svarbios tokio pobūdžio replikos, menininkas sako komentarų neskaitantis ir net nekreipiantis į juos dėmesio.
„Neturiu apie ką diskutuoti su žmonėmis, kurie net bijo parašyti savo vardą, sėdi pasislėpę po kaukėmis. Ar tokie žmonės yra laisvi? Juk jie patys ir yra kaip tos vištos be galvų, nes bijo pasakyti tai, ką galvoja ir už savo žodžius prisiimti atsakomybę“, - mintimis dalijosi šiuolaikinio meno atstovas.
Menininkas teigė, kad į šiuolaikinio meno parodas turėtų ateiti tie žmonės, kurie nors šiek tiek apie tai yra girdėję bei žino kontekstą, kitaip, pasak A.Gražio, gali kilti daug klausimų ir nekonstruktyvių minčių.
„Aš šias iškamšas panaudojau meno tikslais, o jis visada skleidžia gėrį ir šviesą, tik kiekvienas tai vis kitaip supranta. Galima padaryti net bjaurų kūrinį, bet galbūt kai tu jį suprasi, tavyje užgims grožis“, - bjaurumo estetikos filosofija remiasi A.Gražys.
Anot menininko, vištos šiame kūrinyje atsirado neatsitiktinai, jos turi ir simbolinę prasmę. Instaliacija kelia aliuzijas ne tik į žmones ir jų tarpusavio santykius, bet ir į pigumą bei kvailumą kaip neatsiejamą šių dienų gyvenimo reiškinį. Instaliacija „Laisvės pojūtis“ ne tik atspindi visuomenės realijas, bet ir kelia klausimus apie laisvės prigimtį, jos poreikį bei kiekvieno individualų santykį su ja.
„Kas yra laisvė ir kiek kiekvienas žmogus yra laisvas? Kiek mes esame laisvi savoje valstybėje? Kiek mes turime atiduoti savo laisvę kitiems arba kiti mums, kad visi jaustumėmės gerai? Tai amžina tema, o mes kartais apie tai net nesusimąstome“, - apie rūpimas temas kalbėjo A. Gražys.
Pasak šiuolaikinio meno atstovo, kūrinys yra kaip raktas, įrankis, nukreipiantis žiūrovo mąstymą tam tikra linkme, tačiau neprimetantis jokių svetimų minčių ar kanonų. Paklaustas apie kūrybos poveikį bei reikšmę, A. Gražys teigė, kad menas turi ir edukacinę misiją.
„Jei menininkas neieškotų ir nekurtų, tai pasaulis ir nejudėtų į priekį. Visi gyventume akmens amžiuje arba būtume apsikabinę Renesanso laikų portretais. Menas skatina pokyčius ir mąstymą“, - savo požiūrį į meno svarbą atskleidė ir pokalbį baigė šiuolaikinio meno kūrėjas A.Gražys.
A.Gražio instaliaciją smerkia
Žurnalistai pakalbino ne tik kūrėją, bet ir kitas puses atstovaujančius žmones. Susisiekus su Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos atstove Brigita Kymantaite ir paklausus jos nuomonės apie tai, kiek etiškas gyvūnų ar jų iškamšų naudojimas mene, moteris kalbėjo: „Gyvi gyvūnai ar jų iškamšos neturi būti vaizduojami nei mene, nei kur kitur, jei jų naudojimas neturi visuomenės švietimo tikslo, susijusio su to gyvūno (rūšies) vaizdavimu (laikymu) natūralioje, būtent tai gyvūno rūšiai būdingoje, aplinkoje. Visos kitos gyvūno (iškamšos) išnaudojimo, panaudojimo formos, iškreipiančios gyvūno rūšies prigimtį, yra neetiškos ir morališkai smerktinos. Juk darydami žmogaus kūno parodą kūrėjai neprikabino žmogaus kūnų prie lempos ir nesukišo jos jiems į burnas... Menas nereikalauja jokių aukų. Aukų kažkodėl visuomet prireikia žmogui, kuris jaučia galintis išniekinti gyvūno (nors ir jau mirusio) prigimtį padarant iš jo ką tik jo fantazija leidžia“.
Apgynė autorių
Kadangi žinoma, jog meno istorijoje būta ir dar labiau šokiruojančių poelgių su gyvūnais, žurnalistai pakalbino ir meno istorikę Neringą Krikščiūnaitę, galinčią įvertinti meno kūrinio poveikį bei kontekstą. Pasak menotyrininkės, jau nuo seniausių laikų, kuomet žmogus ėmė tapyti olose - jis tapė gyvūnus, nors tai tuo metu dar nebuvo suprantama kaip menas. Senovės Egipte daugelis dievybių buvo vaizduojamos su gyvūnų galvomis. Daugelyje genčių žmogaus ir gyvūno savybių suliejimas kūriniuose atskleisdavo žmogaus ir gamtos ryšius. Viduramžiais, rankraščiams puošti menininkai naudojo mitinių gyvūnų vaizdus. XVII a. tapyboje suklestėjo medžioklės vaizdai, tematika. XIX a. Viktorijos laikų tapytojai nevengdavo vaizduoti scenų su naminiais gyvūnėliais. „XXI a. A. Gražio instaliacijoje besisukančios vištų iškamšos eksponuojamos kaip meno kūrinys, jau, rodos, neturėtų nieko stebinti. Jeigu manęs klaustų, ar tai etiška, atsakyčiau, kad menas ne visada turi būti etiškas, ir dažnai menui negalioja dėsniai, galiojantys kasdieniniame pasaulyje. Ar toks menas turi išliekamąją vertę - vien jau tai, kad trys vištos sukėlė tokį skandalą kultūrinėje ir net gyvūnų teisių terpėje, rodo, kad bent trumpam - taip. Juokaujant galima sakyti, kad A. Gražys suteikė šioms vištoms amžiną skrydžio dovaną“, - kūrinio kontekstą ir jo suvokimo galimybes paaiškino meno istorikė bei kritikė N. Krikščiūnaitė.
