Kauno leidykla „Naujasis lankas“ ką tik išleido įdomią, sakyčiau unikalią knygą „Mažosios Lietuvos ir lietuvninkų fenomenas Europos kultūroje“. Jos autorius Algirdas Matulevičius yra ne tik aktyviai veikiantis Lietuvos žurnalistų sąjungoje, 2019 m. apdovanotas medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“, bet ir žinomas istorikas, enciklopedininkas, Mažosios Lietuvos tyrėjas. 1973 m. jis sėkmingai apgynė disertaciją apie Mažąją Lietuvą, lietuvininkų etnogenezę, gyvenamą teritoriją, jų ir vokiečių santykius, vokiškosios kolonizacijos ir germanizacijos procesus, didlietuvių ir mažlietuvių bendradarbiavimą. Vėliau sudarė originalų Mažosios Lietuvos žemėlapį. Beveik 47 metus jis su kolegomis parengė ir išleido daug enciklopedijų ir žinynų lietuvių, rusų, vokiečių ir anglų kalbomis. Visose nuo 1972 m. Vilniuje leistose enciklopedijose yra gausu A. Matulevičiaus straipsnių apie Mažąją Lietuvą ir visą Prūsiją. Jis pirmasis padėjo pagrindus ir su kitais parengė „Mažosios Lietuvos enciklopediją“ (4 tomai, 2000-2009 m.). Parašė knygas „Mažoji Lietuva XVIII amžiuje: Lietuvių tautinė padėtis“ (1989), „Kas tu, Mažoji Lietuva“ (1989) „Tautos žadinimo šaukliai“ (2017). Paskelbė Lietuvos ir užsienio moksliniuose leidiniuose per 20 studijų ir apie 1000 mokslinių straipsnių. Svarbesnės studijos: „Vokiečių ir lietuvių santykiai Prūsų Lietuvoje“ (Deutsch–litauische Beziehungen ir Preussisch-Litauen, 1992), „Tautiniai santykiai ir bažnyčia Mažojoje Lietuvoje ir visoje Prūsijoje“ (1995), „Mažoji Lietuva nuo XVI iki XIX amžiaus“ (Mala Litva od XVI do XIX wieku, 2006), „Lietuvininkai: nuo kultūrinės autonomijos iki prisijungimo prie Lietuvos valstybės (XIX a. – 1918 m.)“ (2010). Labiau susidomėjusiems A. Matulevičiaus moksline, leidybine ir publicistine veikla siūlyčiau paskaityti Vilniaus universiteto mokslinės bibliotekos skyriaus vedėjos Audronės Matijošienės parašytą bibliografinę knygą „Algirdas Matulevičius apie Mažąją Lietuva“ (2008).
Naujoji A. Matulevičiaus knyga įdomi dar ir tuo, kad jos leidime dalyvavo dar du Lietuvos žurnalistų sąjungos nariai. Knygą sudarant talkino kolegė Loreta Nikolenkienė, o kolega Jonas Laurinavičius buvo ne tik šios knygos redaktorius, bet ir leidimo mecenatas.
„Esu pakylėtas, kad savo profesine veikla tapau susietas su šia dr. Algirdo Matulevičiaus knyga apie Mažąją Lietuvą, jos garbingą istoriją. Mažoji Lietuva man ne tik iš gausios literatūros, iš ekskursijų, išvykų pažįstamas kraštas: kaip teigia šeimos legendos – tai mano protėvių žemė. Gal prieš kokius du šimtus metų ar dar seniau kažkoks būras Lauras su šeima persikėlė gyventi i Didžiąją Lietuvą. Kai kurie jo ainiai, patekę į dvarų lenkišką aplinką, ilgainiui sulenkėjo, tapo tuteišiais. Senose bažnytinėse įrašų knygose rusiškai jų pavardės buvo rašomos Lavrinovič ar panašiai, – rašo redaktoriaus žodyje J. Laurinavičius. – Protėvių šauksmas ar atsitiktinumas lėmė, kad su Karaliaučiaus kraštu dalį savo biografijų, darbinės veiklos pokario metais savo noru susiejo ir kai kurie mano giminaičiai. Jie gyveno ir dirbo dabartiniame Karaliaučiuje/Kaliningrade, Įsrutyje/Černiachovske ir kitur. Kai kurie ten ir dabar. Dr. A. Matulevičiaus knyga leido man geriau pažinti savo protėvių kraštą. Aš už tai autoriui esu nuoširdžiai dėkingas.“
Recenzuojamoje knygoje yra penki skyriai. Jie skirti įvairoms temoms, bet juos jungia Mažosios Lietuvos vardas, ir, manau, tai ypač svarbu, autoriaus gilus pasirinktos temos supratimas, gebėjimas sudėtingiausius procesus paaiškinti suprantamai, įtaigiai ir su meile lietuviškam pradui.
Pirmasis knygos skyrius skirtas lietuvninkams (mažlietuviams), vakarinių lietuvių etninei, etnokultūrinei ir etnoteritorinei grupei. Lietuvninkų vardas vartojamas nuo XVI a. ne tik lietuvių raštijoje, bet ir oficialiuose Prūsijos valstybės dokumentuose, istoriografijoje. Įdomu tai, kad net periodinių leidinių pavadinimuose buvo vartojama ši sąvoka. Antai 1849 m. Klaipėdoje ėjęs leidinys vadinosi „Lietuvninkų Prietelis“, 1863-1864 m. Šilutėje ėjo „Lietuvninkų Paslas“. Autorius išsamiai aprašo lietuvninkų genezę, buities, kultūros išskirtinumą, maro tragediją, asimiliacijos pasekmes, situaciją susidariusią po II pasaulinio karo, kai dėl sovietinio genocido bei etnocido lietuvninkų Karaliaučiaus krašte neliko.
Antrasis knygos skyrius pavadintas „Keliaujantiems po Mažąją Lietuvą. Kultūros paveldas“. Jis skirtas turistams, norintiems ne tik pamatyti dabartinę Kaliningrado sritį, bet ir susipažinti su čia klestėjusia lietuvninkų veikla, pajusti lietuvišką dvasią. Čia autoriui ypač talkina jo aistra keliauti, kuri per kelis dešimtmečius vedė jį Mažosios Lietuvos keliais, takais ir net takeliais. Visi knygoje aprašyti miestai, miesteliai, gyvenvietės autoriaus mokslinėse ekspedicijose, turistiniuose žygiuose ne kartą aplankytos, apeitos, apžiūrėtos. O nuo eilinio turisto, A. Matulevičius skiriasi dar ir tuo, kad jis visur ieškodavo lietuviško prado ir, svarbiausia, jau iš anksto žinodavo kur jį rasti. O vadovaudamas ekskursantų grupėms visa šį žinių lobyną perduodavo žmonės, praturtindamas juos ne tik turistiniais įspūdžiais. Beje, aš susipažinau su A. Matulevičiumi ne Lietuvoje, O keliaujant po Mažąją Lietuvą ir klausantis jo išsamių, intriguojančių, dažnai niekad negirdėtų komentarų.
Trečias knygos skyrius skirtas mažlietuvių ir didlietuvių studentams, studijavusiems Karaliaučiaus universitete ir jų nuopelnams lietuvių raštijai XVI-XIX amžiuose. Šia tema A. Matulevičius domėjasi jau nuo jaunumės, archyvuose esančiuose universiteto studentų sąrašuose ieškodamas lietuviškų pavardžių. Pasak autoriaus, Karaliaučius XVI-XIX a. I pusėje buvo svarbus mažlietuvių ir didlietuvių kultūros centras. 1524-1940 m. iš apie 190 Karaliaučiuje veikusių spaustuvių, 22 spausdino produkciją lietuviams. Išleido apie 600 lietuviškų knygų, 6 periodinius leidinius. Karaliaučiuje 1832-1915 m. ėjo pirmasis lietuviškas laikraštis „Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonių“. Karaliaučiaus universitete irgi būta lietuviško prado. Čia mokėsi jaunuoliai ir didžiosios ir mažosios Lietuvos. 1718-1944 Karaliaučiaus universitete veikė Lietuvių kalbos seminaras, kuriame pirmą kartą aukštojoje mokykloje lietuvių kalba buvo dėstoma kaip atskira, savarankiška disciplina. Jau XVIII a. čia buvo išugdytas K. Donelaitis, lietuvių raštijos veikėjai G. Ostermejeris, P. F. Ruigys, K.G.Milkus, kiti šviesuoliai, kėlę lietuvninkų savimonę, leidę lietuviškus laikraščius, knygas. Jie kaupė ir leido tautosakos rinkinius, steigė lietuvių mokslo ir kultūros draugijas. Iš viso Lietuvių kalbos seminarus lankė apie 1700 seminaristų.
Ketvirtasis knygos skyrius – „Prūsai, lietuviai, lietuvninkai, vokiečiai ir lenkai bei mozūrai Prūsijoje“ skirtas Mažosios Lietuvos daugiatautės etninės kultūros, gyventojų tautinių santykių tyrimui, valdžios politikai įvairių čia gyvenančių tautų atžvilgiu. Aptariamos ir įvairios nuomonės dėl Mažosios Lietuvos ribų. Skyrius baigiamas aprašant situaciją, susidariusią po sovietų įkurtos Kaliningrado srities.
Paskutinis knygos skyrius skirtas Tilžės Akto – Mažosios Lietuvos nepriklausomybės deklaracijos šimtosios metinėms.Tilžės Aktą 1918 m. lapkričio 30 d. pasirašė 24 Mažosios Lietuvos tautinės tarybos nariai. Juo buvo reikalaujama Mažąją Lietuvą prijungti prie lietuvių tautos kamieno Didžiosios Lietuvos, prie atkurtos Lietuvos valstybės. Jis buvo atspausdintas Tilžėje gotišku šriftu 10 000 tiražu ir plačiai pasklido po Mažąją Lietuvą. Deja, tuometiniai pasaulio didieji nusprendė kitaip: Klaipėdos kraštą atsidavė Prancūzijos globai.
Baigiat knygos recenziją norėtųsi pabrėžti svarbiausia – A. Matulevičius išnagrinėjo temą Europos kultūros kontekste. Iki šiol daugelis autorių, rašiusių apie Mažąją Lietuvą, kalbėjo apie jos istoriją, išskirtinumą, dabartį, bet nebuvo bandoma į šį kraštą pažvelgti per Europos prizmę. A. Matulevičius tai padarė, čia šios knygos ypatingas išskirtinumas, čia autoriaus sėkmė.
Vytautas Žeimantas
