Marsaeigis „Curiosity“ Raudonojoje planetoje galiausiai pasiekė Aštriojo kalno papėdę, Kilimandžaro dydžio kalną, prie kurio bandė nusigauti didžiąją pastarųjų poros metų dalį.
„Galiausiai atvykome prie tolimosios taip ilgai ieškotos ribos, – sakė projekto mokslininkas Johnas Grotzingeris iš Kalifornijos Technologijos instituto rugsėjo 11 d. vykusioje telekonferencijoje. – Čia iš tiesų ir prasideda esminė misijos dalis.“
Marsaeigis Raudonojoje planetoje nutūpė 2012 rugpjūtį, Gale kraterio regione, kuris buvo pasirinktas iš dalies dėl jo centre stūksančio 5 kilometrų aukščio kalno. Aštriajame kalne (dar žinomas kaip Aeolis Mons) yra molių ir sulfatų, negalinčių formuotis sausoje aplinkoje. Tai reiškia, kad jo nuosėdų sluoksniai sugulė senovinio ežero, prieš milijardus metų užpildžiusio kraterį, dugne. Tad vieta tinkama pagrindinei marsaeigio misijai: ieškoti ženklų, kad Marsas kadaise buvo tinkamas gyvybei.
Ilga kelionė prie Aštriojo kalno praėjusią savaitę sulaukė karčių žodžių iš NASA priežiūros komiteto, abejojusio, ar marsaeigis pakankamai užsiima mokslu, kad pateisintų savo 2,5 mlrd. dolerių kainą.
Tačiau nusileidęs marsaeigis pirmiausia važiavo kita kryptimi. Komanda sekė nuorodomis, rodančiomis, kad kito regiono, Yellowknife Bay, chemija yra daug žadanti. „Ten pataikėme į aukso puodą,“ – sako J.Grotzingeris. Regione buvo uolingų nuogulų, kurias ten paliko tekėjusi upė, ir tai buvo pirmoji Marse aptikta gyvybei tinkama vieta.
Tada komanda pasuko marsaeigio ratus link Aštriojo kalno. Jis iš esmės nuo tada ten ir važiavo, kelis kartus pakeliui sustodamas atlikti kelių gręžinių. Kol kas „Curiosity“ nuvažiavo daugiau nei 8 kilometrus – ir patyrė rimtą ratų nusidėvėjimą.
Dabar, sako komanda, marsaeigis galiausiai pasiekė Aštriojo papėdę. Saugodami ratus, mokslininkai pakeis planuojamą maršrutą per Pahrump kalvas, – stalkalnių ir tarpeklių peizažą – ir per savaitę tikisi pradėti gręžti kalno sluoksnius.
Uola, pavadinta Bonanza King, kurią „Curiosity“ bandė gręžti rugpjūčio gale, jau suteikė užuominų, ką jie gali tikėtis rasti. Uola buvo pernelyg nestabili, kad būtų galima pabaigti gręžimą, bet nuo paviršiaus nuvalius raudonas dulkes, pasirodė tokios pačios žalsvai melsvos uolos, kurios Yellowknife Bay buvo tokios vaisingos. Lyginant su kitomis tyrinėtomis Marso uolienomis, jose taip pat buvo daug silicio dioksido, kuris formuojasi vandenyje ir Žemėje dažnai išsaugo organines medžiagas.
„Džiaugiamės, nes tai vyksta tinkama mums kryptimi, – sako J.Grotzingeris. – Tai reiškia, kad galime rasti ką nors naujo ir esame optimistiškai nusiteikę, jog per ateinančius kelis mėnesius galėsime prabilti apie mokslą, susijusį su vandeniu.“
Ilga kelionė prie Aštriojo kalno praėjusią savaitę sulaukė karčių žodžių iš NASA priežiūros komiteto, abejojusio, ar marsaeigis pakankamai užsiima mokslu, kad pateisintų savo 2,5 mlrd. dolerių kainą. Bet J.Grotzingeris sako, kad komanda ketina laikytis esamo plano, protingai panaudodami grąžtą hipotezių patikrinimui, o ne tik pažiūrėjimui, kas ten yra.
„Pagrindinė tarybos rekomendacija buvo mažiau važinėti ir daugiau gręžti, – sako J.Grotzingeris. – Manau, priežiūros komiteto rekomendacijos ir tai, ką norime nuveikti kaip mokslo komanda, sutaps. Atvykome prie Aštriojo kalno ir dabar gręšime daug daugiau.“
