Albertas Einšteinas savo laiku apibrėžė idiotizmą, kaip pakartotinį tų pačių veiksmų atlikimą, tikintis skirtingų rezultatų. Šią tiesą nuolat patvirtina objektyvi realybė, tačiau norinčiųjų vis lipti ant tų pačių grėblių (o jei jau būsime atviri iki galo, ant grėblių su ženklu „pagaminta Rusijoje“) dėl to nė kiek nemažėja – tam jie ir yra idiotai, savaime suprantama. Kaip tik tai mes turėjome galimybę stebėti šią savaitę. Aš mielai savo straipsnį pradėčiau nuo kokios nors sensacijos, tačiau, deja, – viskas, kas turėjo įvykti, įvyko taip, kaip aš prognozavau praėjusią savaitę. O kad tai numatyčiau, man nereikėjo jokių stebuklingų pranašiškų sugebėjimų – pakako nebūti idiotu.
Rusijos pasirašytos „paliaubos“ Sirijoje pasirodė esančios tokios pat „patvarios“ kaip ir Donbase (ar ankstesnės paliaubos toje pačioje Sirijoje ir bet kur kitur pasaulyje, kur tik „taikdariauja“ Rusija). Kaip išsireiškė vienas iš Sirijos opozicijos lyderių, Aukščiausiojo derybų komiteto vyriausiasis koordinatorius Riadas Hijabas, „mes negalime kalbėti apie tai, ar ugnies nutraukimas buvo sėkmingas ar ne, nes jo apskritai nebuvo“. Kaip aš ir prognozavau, viskas baigėsi nei Rusijos, nei Assado aviacijos antskrydžiais prieš civilius taikinius: iš oro buvo apšaudytas Jungtinių Tautų ir arabiško Raudonojo Pusmėnulio humanitarinės pagalbos konvojus, kuris turėjo pristatyti pagalbą į atkirstą nuo tiekimo miestą Urm al Kubrą. Žuvo 20 savanorių, sunaikinta 18 sunkvežimių iš 31, bei sugriautas sandėlio pastatas.
Tačiau liūdniausia šioje istorijoje tai, kad dėl šio konvojaus buvo iš anksto susitarta (po ilgų ir varginančių derybų) su Assado režimu ir buvo gauti visi reikalingi leidimai. Savaime suprantama, kad specialiai pažymėtų sunkvežimių, kurių maršrutas buvo iš anksto gerai žinomas, subombarduoti „per klaidą“ iš principo yra neįmanoma. Tačiau ir tai nestebina: Rusija ir jos marionetės visuomet taip elgiasi. Prisiminkime „koridorių“, kurį rusų okupantai suteikė Ukrainos kariams, kad šie išeitų iš savo šalies Ilovaisko miesto, kur išeinantieji buvo sušaudomi. Tas pats (tik menkesniu mastu, kol kas be žmogžudysčių) vyksta ir okupuotame Kryme, ir pačioje Rusijoje, kur policija nuožmiu smurtu ir areštais išvaiko mitingus, dėl kurių būna iš anksto susitarta. Absoliutus blogis, kitaip nepavadinsi.
Bjaurus farsas, Rusijoje pavadintas „rinkimais“, dar kartą pademonstravo idiotams, kad grėbliai neminkštėja nuo to, kad ant jų lipi pakartotinai. Viskas buvo kaip visada – tos pačios masinės falsifikacijos, papildomų balsų įmetimai, „karuselės“, agitacija rinkimų dieną ir taip toliau. Vien užfiksuotų pažeidimų skaičius viršijo 3 600, o ką jau kalbėti apie tuos, kurių nebuvo pastebėta... Aišku, nugalėtojai irgi tie patys – pagrindiniai šulai ir jų padlaižiai. „Lochų“, oi, atleiskite, opozicijos, rezultatai tokie pat „blizgantys“. Patys „protingiausi“ iš pastarųjų gal net ir pasipiktins – „jūs gi pats agitavote ir raginote mūsų elektoratą neiti į rinkimus, štai todėl mes tiek mažai balsų ir tesurinkome!“. Na, pirmiausia, jei jūsų elektoratas būtų atėjęs į „rinkimus“, jūs būtumėte gavę du, o gal net tris kartus daugiau balsų. T.y. ne 0,68, o visus 2 %.
Pirmiausia, tokiomis sąlygomis, kai Krymo aneksijai ir Donbaso okupacijai visiškai arba nors dalinai pritaria, skirtingų apklausų duomenimis, 95-97 % visos Rusijos, daugiau jūs nesurinksite niekaip. Antra, būtumėte surinkę ne tiek balsų, kiek už jus būtų atiduota, o tiek, kiek jums būtų nuspręsta paskirti (kita vertus, su jūsų realiais reitingais, režimui net nereikia vargintis ir kažko falsifikuoti). Trečia, net jei pseudofiureris ir jo kompanija smagumo dėlei į taip vadinamą „parlamentą“ būtų įsileidę jūsiškį – na ir kas? Iljos Ponomariovo (vienintelio Dūmos deputato, balsavusio prieš Krymo aneksiją) likimas jūsų nieko nepamokė? Dar gerai, jei tam jūsų galimam deputatui baigtųsi taip, kaip Ponomariovui, kuris dar spėjo nuo kalėjimo pabėgti į Ameriką, o ne kaip kitiems politikams, pavyzdžiui, Borisui Nemcovui ar Galinai Starovoitovai, kurie buvo paprasčiausiai nužudyti...
Pseudofiureris ir jo chunta, beje, irgi yra nepataisomi idiotai. Kaip tik todėl jų pagrindinė linija yra tiesi ir nepretenzinga, vis veržianti kilpą ant Rusijos kaklo, ir dabar jau aiškiai parodžiusi, kad jokių nukrypimų į liberalizmo lankas iš jos geriau daugiau nesitikėti – netgi tokių „smagumo dėlei“. Šansu numalšinti neišvengiamą skurstančios populiacijos įsiūtį, sukeltą pasaulinių analogų neturinčio politinių viršūnėlių vykdomo turto grobstymo, pašalinant partiją „Vieninga Rusija“, Putinas nepasinaudojo. Priešingai, dar kartą priskyrė jai „konstitucinę daugumą“ ir, pagal pačias geriausias stalinistines tradicijas, dar ir pasityčiodamas padėkojo rusų tautai už tuos iš pilvo ištrauktus skaičius. Na, kaip tokiais atvejais sakoma internete, – „daugiau pragaro!“.
Kad ir kaip paradoksalu tai yra, tačiau objektyviai Putinas pats savaime, be idiotų Vakarų politikų pagalbos, pasauliui yra naudingas, nes mažai kas galėtų Blogio imperiją į jos pačios griūtį vesti taip sparčiai ir užtikrintai. Jau yra žinoma apie jo planus atgaivinti stalinistinę Valstybės saugumo ministeriją (galbūt net tuo pačiu pavadinimu), ir visiškai akivaizdu, kad vis gausėjančius jo išmintingo valdymo marinamos Rusijos negalavimus jis gydys išimtinai tik viduramžišku kraujo nuleidimu (ir prideginimu – ne veltui juk rusų „Nacionalinė gvardija“, gavusi pilną galią šaudyti į ką tik užsimanys, intensyviai perka liepsnosvaidžius). Iki pat neišvengiamos ir pelnytos pabaigos.
Kokie buvo realūs rinkimų rezultatai? Fiziko ir politologo Sergejaus Špilkino atlikta matematinė nukrypimų nuo įprasto pasiskirstymo, kuriuos sukuria papildomai įmetami balsavimo biuleteniai, analizė atskleidė, kad ir čia jokių sensacijų ir netikėtumų nėra. „Vieninga Rusija“ surinko ne 54, o 40 % balsų (tačiau vis tiek yra pirmoje vietoje, kas visai nestebina šioje Papildomos chromosomos šalyje, kur daugiau 80 % žmonių atmeta galimybę dalyvauti protestuose), o Rusijos Federacijos Komunistų partija ir Rusijos liberaldemokratų partija – ne po 13, o po 17
procentų balsų. Tačiau visas šis maišymasis vienoje ir toje pačioje dvokiančioje masėje yra visai neįdomus.
Bjaurus farsas, Rusijoje pavadintas „rinkimais“, dar kartą pademonstravo idiotams, kad grėbliai neminkštėja nuo to, kad ant jų lipi pakartotinai. Viskas buvo kaip visada – tos pačios masinės falsifikacijos, papildomų balsų įmetimai, „karuselės“, agitacija rinkimų dieną ir taip toliau. Vien užfiksuotų pažeidimų skaičius viršijo 3 600, o ką jau kalbėti apie tuos, kurių nebuvo pastebėta...
Kur kas daugiau pasako rekordiškai mažas rinkimuose dalyvavusiųjų skaičius: net oficialiais duomenimis jis nesiekė 48 %, o okupuotame Kryme, kur jis buvo tempiamas аukštyn visomis įmanomomis priemonėmis, o žmonės prie balsadėžių buvo genami vos ne ginklu, jis vos perlipo 42 % („istoriškai rusiškame“ Sevastopolyje – vos 40 procentų). Skirtingų šaltinių pateikiami realūs rinkėjų aktyvumo Kryme duomenys puikiai koreliuoja tarpusavyje ir atskleidžia, kad tikrasis rinkėjų aktyvumas ten tesiekė apie 30 %. Tiek pat, kiek ir okupaciniame 2014 metų „referendume“ – ta pati labiausiai pamišusi „vatnikų“ dalis (kiek labiau pataisomi „vatnikai“ per tą laiką jau suprato, koks mėšlas iš tiesų yra tas išsvajotas „rusiškasis pasaulis“), plius patys okupantai ir persigandę dėl grasinimų netekti darbo biudžetinių įstaigų darbuotojai. Špilkino skaičiavimais, pačioje Rusijoje papildomai sumetami balsai sudarė 23 % visų balsų, o tikrasis rinkėjų aktyvumas buvo 36,5 %.
Pabrėžiu, kad šioje situacijoje nėra jokios priešpriešos teiginiui, kad 97 % šalies gyventojų sudaro „vatnikai“. Juk, visų pirma, kaip žinome, „bajorai blogi, o caras geras“. Na, o antra, – taip, dauguma „vatnikų“ supranta, kad nuo jų balso niekas nepriklauso. Ir tai juos visiškai tenkina. Kraštutiniu atveju, jei jau visai blogai, jie yra pasirengę rašyti carui nuolankius prašymus ar, pasigriebus vėliavą, žygiuoti pas jį. Kuo tokie žygiai baigiasi, mums gerai žinoma bent jau nuo 1905-ųjų sausio 9-osios (dabartinių žygeivių kol kas niekas nešaudo, tačiau jiems suorganizuojamas „reikšmingas spaudimas“), tačiau tai nesvarbu, nes... žr. idiotizmo apibrėžimą straipsnio pradžioje.
Tačiau ir pačiam „carui“ tokie procentai nesuteikia jokių garantijų. Tai ženklas, kad tiems 97 % reikalingas ne jis pats asmeniškai, o tiesiog bet koks amžino rusiško pykčio ir agresijos simbolis. Kai tik jam pritrūks jėgelių pildyti jų lūkesčius (įskaitant ir dėl ekonominių priežasčių), patys aktyviausi jo gerbėjai užriks „šitas caras netikras!“ ir puls jį versti, kad atlaisvintų sostą naujam tironui, o pasyvi galvijų dauguma (tokia pat piktavališka, tik nepajėgi jokiam savarankiškam aktyvumui) nuolankiai sugužės į kitą gardą – kad ir čečėnišką, kad ir nusikalstamą, kad ir kinišką.
Artėja 17-ieji metai, o istorija ir vėl eilinį kartą perduoda linkėjimus idiotams visose sienų ir barikadų pusėse.
Jurijus Nesterenka
