Lietuva per savo nepriklausomybės laikotarpį padarė didžiulę pažangą, kuri šiandien įkvepia ne tik mus pačius, bet ir kitas pasaulio valstybes. Dauguma itin svarbių šalies vystymuisi reformų buvo atliktos stojimo į Europos Sąjungą laikotarpiu bei kelis metus po to. Sparčiai reformavomės net ekonominės krizės laikais. Deja, praėjus krizei permainų traukinys tarsi sustojo. Jau kelis metus teigiame išbridę iš krizės, tačiau tolesnės ir mūsų jaunai demokratijai būtinos pertvarkos nevyksta. Nepaisant pagerėjusių ekonominių sąlygų, stagnuojančių sričių galima išvardyti daug: švietimas, socialinė rūpyba, sveikatos priežiūra arba šalies mokestinė politika ir t.t. Panagrinėjus atidžiau, būtent pastarosios ribotumas kone labiausiai skiria mus nuo Vakarų valstybių ar net artimiausių kaimynų.
Vienas iš ryškiausių bruožų, kaip galėtume suskirstyti Europos šalių mokestines sistemas yra jų progresyvumas: beveik visuose pažangiuose Europos šalyse mokesčių sistema yra progresinė. Tuo tarpu vienodo tarifo mokesčių sistema išsiskiria nedidelė grupė šalių, tokių kaip: Bulgarija, Rumunija, Estija, Serbija, Rusija, Baltarusija ir Lietuva.
Apie poreikį pertvarkyti mūsų mokestinę sistemą ir paversti ją labiau progresyvia Lietuvoje diskutuojama prieš kiekvienus rinkimus. Dėka šio pažado iškyla ir į Seimą patenka dauguma naujų partijų. Netgi dabartinės Vyriausybės programoje taip pat galima rasti gana keistą formuluotę, kad ateityje bus siekiama „pertvarkyti mokesčių sistemą ir įvesti progresinius mokesčius, kai tam bus palanki visuomenės nuomonė“. Vertinant praėjusio penktadienio Premjero ir kelių ministrų pristatymą apie būsimą mokesčių reformą, panašu, kad tai įvyks negreitai. Tačiau žvelgiant į padėtį šalyje, kyla klausimas, ką reiškia „palanki visuomenės nuomonė“ ir ar galime sau leisti laukti kai statistika atskirties klausimu yra negailestinga, o problema daugiau nei akivaizdi? Net trečdalis Lietuvos gyventojų susiduria su skurdo rizikos arba socialinės atskirties riba, šiuo aspektu mūsų šalis buvo penkta nuo galo tarp ES šalių. Lietuvoje vis dar nėra susiformavusi stipri vidurinė klasė, o beveik pusė visų dirbančiųjų uždirba nuo 400 iki 700 eurų per mėnesį, tuo tarpu kai būtiniausių maisto produktų kainos ir pragyvenimo kaštai, ypač didmiesčiuose, nesiskiria nuo Vakarų Europos.
Remiantis daugelio ekspertų ir tarptautinių organizacijų išvadomis, mažinti pajamų nelygybę ir socialinę atskirtį padėtų progresinė mokesčių sistema. Išsivysčiusiose Vakarų valstybėse tai yra viena dažniausiai naudojamų priemonių spręsti minėtas problemas. Tam tikri žingsniai link mokesčių pažeidžiamiausioms visuomenės grupėms diferencijavimo ir sumažinimo jau yra žengti – Seimas nuosekliai didina neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD). Tačiau vien diferencijuoto NPD kėlimo nepakanta, kad atotrūkis tarp didžiausias bei mažiausias pajamas gaunančių gyventojų imtų mažėti. Tam būtinos papildomos mokestines priemonės. Pavyzdžiui, Europos Komisija (EK) rekomenduoja mažinti darbo apmokestinimą, ypatingai mažai uždirbantiems, o mokesčių naštą perkelti kitiems šaltiniams, kurių apmokestinimas mažiau kenkia ekonomikos augimui, labiau apmokestinti turtą ir kapitalą. Šiuo metu mokesčių našta kapitalui Lietuvoje yra viena mažiausių ES. Lietuva gyventojų pajamų struktūroje iš kitų ES šalių išsiskiria labai didele turto dalimi, t. y. pajamos iš nekilnojamo, finansinio turto. Būtent tai, anot EK, turėtų būti papildomi biudžeto pajamų šaltiniai, kurie vėliau galėtų būti perskirstyti.
Inicijuodami diskusijos apie mokesčių sistemos reformą pradžią, su grupe Seimo narių praeitą savaitę įregistravome GPM įstatymo pataisas, kuriomis siūloma vietoj dabar galiojančio 15 proc. GPM tarifo nustatyti 12 proc. tarifą pajamoms, neviršijančioms 1800 per mėnesį., o pajamų dalis, viršijanti minėtą sumą, būtų apmokestinama 19 proc. tarifu. Svarbu pažymėti ir tai, kad yra siūlomas pajamų slenkstis, kada visoms pajamoms, nepriklausomai nuo jų dydžio, taikomas mažesnis GPM tarifas, o tai daliai, kuri viršija nustatytą slenkstį – didesnis. Tai leidžia išvengti apmokestinimo šuolio dideles pajams gaunantiems žmonėms ir atitinkamai mažina paskatas vengti peržengti laiptelį, nuo kurio taikomas didesnis tarifas.
Užsienio valstybių praktikoje diferencijuota pajamų apmokestinimo sistema yra taikoma visoms gyventojų gaunamoms pajamoms, t. y. tiek iš darbo santykiais ar jų esmę atitinkančiais santykių susijusios veiklos, tiek iš individualios veiklos. Todėl siūloma progresinio GPM sistema apimtų ir besiverčiančius individualia veikla, kurie, nepriklausomai nuo gaunamų pajamų dydžio moka 5 proc. GPM.
Lietuva šiuo metu pasiekė kritinį momentą ir ekonominės nelygybės mažinimas yra vienas svarbiausių mūsų prioritetų, reikalautis ilgalaikės, nuoseklios ir kryptingos politikos įgyvendinimo. Didesnio mokesčių progresyvumo įvedimas būtų vienas pirmųjų realių žingsnių siekiant iš esmės pakeisti padėtį šalyje. Šalia to būtina svarstyti ir kitas priemones, užtikrinsiančias tolygesnį mokestinės naštos paskirstymą, tarp darbo ir kapitalo ir pastoviu mokesčio tarifu labiau apmokestinant pajamas būtent iš kapitalo. Šiandien ne vien kairieji, bet ir dalis dešiniųjų yra pasiruošę diskutuoti apie mokesčių sistemos progresyvumo didinimą. Suprantama, kad turi būti imtasi kompleksiškos mokesčių sistemos reformos, todėl praėjusią savaitę registruotos mano ir kitų Seimo narių pataisos yra tik diskusijos pradžia.
Žygimantas Pavilionis yra Lietuvos Respublikos Seimo narys, TS-LKD atstovas
Šaltinis: Bernardinai.lt
