Kursko mūšis (1943 m. liepos 5 d. – 1943 m. rugpjūčio 23 d.), arba operacija „Citadelė“, buvo vienas svarbiausių Antrojo pasaulinio karo Rytų fronto mūšių, kuomet Rusijoje, prie Kursko miesto, susikovė sovietų ir Vokietijos karinės pajėgos.
Mūšis prasidėjo 1943 m. liepos 4 d. Vermachto puolimu abiejose Kursko iškyšulio pusėse (operacija „Citadelė“). Jame dalyvavo iš viso beveik 2 milijonai karių (apie pusė iš žuvo arba buvo sužeisti), 6 000 tankų ir 4 500 lėktuvų. Šį mūšį laimėjo Raudonoji armija. Jame dalyvavo ir 16-oji Lietuviškoji divizija, atlaikiusi vokiečių 383-osios pėstininkų ir 18-osios tankų divizijų atakas, 120 lėktuvų antskrydžius.
Nors Stalingrado mūšis, istorikų nuomone, buvo kritinis taškas, po kurio Vokietijos kariuomenė prarado strateginę iniciatyvą ir jos pajėgos palaipsniui pradėtos stumti atgal iš SSRS teritorijos, Kursko mūšis laikomas pačiomis kruviniausiomis kautynėmis per visą Antrąjį pasaulinį karą.
Po to, kai vokiečiams nepavyko paimti Maskvos, SSRS pajėgos išvadavo Kursko regioną. Tačiau, vokiečių karinės vadovybės nuomone, jis turėjo ypatingą strateginę reikšmę ir jo iškovojimas buvo būtinas. Taip gimė karinė operacija kodiniu pavadinimu „Citadelė“. Hitleris įsakė sutelkti milžiniškas pajėgas masinei atakai: 910 tūkst. karių, 10 tūkst. ginklų ir pabūklų, 2 700 tankų, apie 2 700 lėktuvų, o puolimui turėjo vadovauti elitiniai SS junginiai. Ginklų gamyba Vokietijoje buvo paspartinta kelis kartus. Gaminti nauji „Panther“, „Ferdinand“ ir „Tiger“ tankai, įvairaus tipo pabūklai.
Sovietai stebėjo šį karinės jėgos antplūdį Kursko kryptimi ir pradėjo įnirtingai ruoštis gynybai. Tūkstančiai karinės technikos vienetų pajudėjo į gynybines linijas. Kursko lanką juosė keli gynybinių įtvirtinimų žiedai, tarpusavyje sujungti susisiekimo kanalais, apsaugoti prieštankiniais pabūklais ir minų laukais. Liepos 5 dieną nacių pajėgos puolė sovietus trimis tankų divizijomis ties centu (branduolį sudarė „Tiger“ tankai) ir pralaužė priekines Raudonosios armijos linijas. Besitraukiantys sovietų kariai buvo apšaudomi „Panther“ tankų, tačiau, dėl skubotos gamybos, šio modelio tankai patyrė daug gedimų, patys tapdami nejudančiais taikiniais sovietų artilerijai. Nors vokiečiai tokios stiprios gynybos nesitikėjo, SS tankų junginiams pavyko prasiskverbti gilyn tarp sovietų įtvirtinimų. Pagrindinė vokiečių ataka buvo sutelkta į pietinę Kursko lanko dalį. Tikslas buvo sujungti pietų ir šiaurės armijas. Toks veiksmas sukoncentruotų tankų ir pėstininkų divizijas siaurame sektoriuje, taip maksimaliai padidinant puolamąją galią ir palengvinant veržimąsi gilyn į priešo linijas, tačiau sovietų gynyba laikėsi tvirtai ir stabdė tankų atakas.
Liepos 11 dieną, nepaisant didžiulių nuostolių, sovietai vis dar stabdė vokiečių atakas. Galiausiai įvyko svarbus susirėmimas tarp vokiečių ir sovietų tankų (dalyvavo apie 1 500 tankų). Vokiečių tankų pajėgos buvo sutriuškintos. Liepos 16 dieną pietinės ir centrinės sovietų armijos pradėjo stumti vokiečių pajėgų likučius. Operacija „Citadelė“ buvo sužlugdyta. Sovietų pajėgos pradėjo skverbtis gilyn į vokiečių užimtas teritorijas. Prasidėjo naujas Vokietijos-SSRS karo etapas.
Nors Stalingrado mūšis, istorikų nuomone, buvo kritinis taškas, po kurio Vokietijos kariuomenė prarado strateginę iniciatyvą ir jos pajėgos palaipsniui pradėtos stumti atgal iš SSRS teritorijos, Kursko mūšis laikomas pačiomis kruviniausiomis kautynėmis per visą Antrąjį pasaulinį karą.
Analizuojant Kursko mūšio istoriografiją pirmiausia dėmesį derėtų atkreipti į jo metu patirtus žmogiškuosius nuostolius. Šis mūšis istoriniuose šaltiniuose ne be reikalo vadinamas pačiu kruviniausiu per visą Antrąjį pasaulinį karą - mūšio lauką paliko tik maža dalis vokiečių pajėgų; gynybinėse linijose taip pat žuvo šimtai tūkstančių Sovietų Sąjungos karių. Didžiausius nuostolius vokiečių pajėgoms padarė SSRS raketų paleidimo pabūklai, prieš kurių ilgo nuotolio masines atakas nacių tankai buvo bejėgiai. Nacių tankų pajėgos buvo visiškai sutriuškintos ir daugiau niekada Antro pasaulinio karo metu nebebuvo tokios galingos, kaip iki Kursko mūšio.
Kursko mūšis turėjo didžiulę reikšmę visam karui. Būtent po jo kare įvyko lūžis ir iki tol didžiulius teritorinius, žmogiškuosius ir materialinius nuostolius patyrusi Sovietų Sąjunga pradėjo dominuoti prieš Vokietiją. Būtent po Kursko mūšio stumdama vokiečių kariuomenės likučius Raudonoji armija pradėjo atkovoti nacių užimtas teritorijas, verždamasi vis gilyn, galiausiai pralauždama Vokietijos pasienį ir pajudėdama Berlyno link. 1944 m. Normandijoje išsilaipino Vakarų sąjungininkų pajėgos, o Raudonoji armija 1945 m. pasiekė Berlyną. Nors Berlynui ginti naciai sutelkė dideles pajėgas, 1495 m. gegužės 2 d. jiems teko pasiduoti, o gegužės 9 d. Vokietijos vadovybė paskelbė visišką kapituliaciją.
