Nenuostabu, kad daugeliui mada pirmiausia asocijuojasi su moteriška sfera. Tačiau kartais nejučia tenka susimąstyti apie tai, kaip būtų teisingiausia apibūdinti šiandieninę vyriškos mados situaciją. Kuo gyvena vyriška mada? Ar vis dar gajūs stereotipai apie jos antraeilį vaidmenį visoje industrijoje? Ar kuriant sėkmingą kolekciją užtenka vadovautis pastarųjų metų kliše tapusia formule „kostiumas + sportbačiai“, o vasaros sezono tendencijas sugrupuoti pagal tai, kokią vietą menamas klientas pasirenka atostogoms?
Per dieną peržiūrint bent po penketą naujų, 2015-ųjų pavasariui skirtų kolekcijų, tendencijas ar vyraujančias kryptis pastebėti lengva. Užtat apibendrinti, kaip kinta ir kur link juda visa vyriška mada – beveik neįmanoma. Neretai kalbama, kad dėl savo ribotumo ir klientų konservatyvumo ji jau pasiekė idėjinę aklavietę. Tačiau galbūt yra priešingai ir sparčiai liberalėjanti visuomenė kaip tik kloja naujus pamatus esminiams industrijos pokyčiams, o dizaineriai jaučia, kad dabar – tinkamiausias laikas imtis iniciatyvos? Nors pagal politinių mokslų teoriją noras keistis paprastai pradeda bręsti apatinėse bet kokios hierarchijos grandyse (kalbant apie madą – gatvėje), šįkart pokyčiai, rodos, prasideda ant mados kūrėjų darbo stalo.
Naujai pradžiai visuomet reikia švaraus lauko. Tokio, kuriame mados namų tradicijų bei kultūrinės praeities neužgožtų trumpalaikės tendencijos, vadinamieji „it“ aksesuarai, vos keletą mėnesių salonuose žvilgsnį traukiantys motyvai. Prieš keletą metų minimalizmas tapo švariu nauju lapu XXI a. moteriškos mados istorijoje ir leido rastis visoms įdomioms kryptims, kurias matome šiandien. Nauja švaria vyriškos mados drobe galėtų tapti jau kurį laiką aptarinėjama normcore tendencija. Tai – keistas mados industrijos nuokrypis nuo tikslo siūlyti nepasiekiamą viziją bei atsidavimas (o gal pasidavimas) vidutinybei, paprastumui, normalumui.
Tendencija, neigianti tendencijas, kultūrinius judėjimus ir, paradoksalu, atverianti naujas erdves dizainerių individualumui. Galima teigti, kad normcore iškilo dėl industrijos perkaitimo – poreikio dirbtinai formuoti tendencijas. Rengdama apžvalgas ar tendencijų sąrašus pati pradedu pastebėti, jog pusiau juokais, pusiau rimtai sezoną galima įsivaizduoti kaip saldainių maišą, o kolekcijas – kaip dražė. Radus bent tris vienodos spalvos saldainius jau galima teigti, kad tai – atsikartojantis motyvas, tendencija, nauja kryptis…
Jeigu seniau tendencijas formuodavo ir bendrą industrijos atmosferą kurdavo masiniai kultūriniai judėjimai ar subkultūros, dabar ši užduotis slegia pačių kūrėjų pečius. Todėl galima įsivaizduoti, kad jie, pervargę nuo būtinybės įvairialypėje visuomenėje ieškoti bent menkiausių kažkokio judėjimo požymių, atsigręžė į vidutinybę. O ją interpretuodami nusigręžė nuo tendencijų, daugiau dėmesio skyrė individualiam požiūriui, mados namų tradicijoms ir braižui.
Visi šie pastarųjų sezonų pokyčiai itin ryškūs stebint moteriškos mados industriją, tačiau tai pamažu atsiranda ir vyrų madoje. Net Londono bei Milano mados savaičių metu pradėjau pastebėti, kad atsiribojama nuo tam tiktų pastarųjų sezonų klišių, dizaineriai daugiau dėmesio skiria introspekciniam žvilgsniui į kūrybą, mados namų istorijai. To rezultatas – puikios dėvimųjų drabužių kolekcijos, kuriose vis dar gyvas normcore siekis atsiriboti nuo tendencijų konvejeriu tapusios mados, tačiau gausu kūrybinio individualumo sugrįžimo ženklų. Neseniai vyriausiuoju „Ermenegildo Zegna“ mados namų dizaineriu tapęs Stefano Pilati vienu svarbiausių savo tikslų įvardina tinkamą „Zegna“ vardo istorijos reprezentavimą (tai parodė ir nepriekaištinga jo pavasario-vasaros kolekcija), prie modernios jet-set klasikos grįžta ir „Gucci“, individualų suvokimą apie vyrišką madą drąsiau rodo bei savo pirmtako idėjas toliau reprezentuoja „Alexander McQueen“ kūrėja Sarah Burton.
Antras labai svarbus aspektas aptariant pokyčius vyriškoje madoje – pamažu nyksta vadinamosios lytiškumo ribos, iki šiol labai griežtai skyrusios moters bei vyro garderobus. Nors nieko nebestebina vadinamasis tomboy stilius, leidžiantis moteriai semtis įkvėpimo iš vyriškos aprangos detalių ir net dėvėti vyriškus drabužius, dėl lyčių niveliacijos vis dažniau matomas ir priešingas procesas. Vyriškų drabužių kūrėjai kolekcijose drąsiai naudoja iki šiol tik moterų madai būdingus elementus, nevengia eksperimentuoti su stereotipiškai moteriškais vadinamais audiniais, siluetais, spalvomis. Įdomiausia tai, kad tokie bandymai po kelių sezonų leidžia pasiskolintas detales laikyti nebe svetimkūniais, bet organiškai, natūraliai įsiliejančiais naujais motyvais. Trumpesni ilgiai, ryškesnės spalvos, aksesuarų gausa ir macho įvaizdžio eros pabaiga pastebimi ir pavasario-vasaros kolekcijose, o liberalesnis požiūris į tokius lyčių mainus leidžia vyrų madai plėsti savo ribas, evoliucionuoti, ieškoti naujų sprendimų.
Vis dėlto tenka pripažinti, kad optimizmą dėl greitėjančios vyriškos mados evoliucijos bei besiplečiančių ribų kiek slopina tai, ką šiandien galima išvysti ne tik ready-to-wear kolekcijų salonuose, bet ir gatvėje. Stebint ant podiumų pristatomas kolekcijas lengva pamiršti, kad tai – tik dizainerio vizija, nepasiekiamo idealo vaizdinys, kurį būtų sunku (tiksliau – beveik neįmanoma) pritaikyti įprasto, net jei ir mada besidominčio vyro kasdienybėje. Galima teigti, jog taip pat vertinti derėtų ir moterišką madą, tačiau jos pritaikymas įprastos klientės garderobe, bent jau subjektyviai vertinant, atrodo gerokai paprastesnis uždavinys. Ilgą laiką vyrišką madą varžęs ribotumas suformavo labai konservatyvų požiūrį į tai, kaip turėtų atrodyti įprastas vyro drabužinės pagrindų rinkinys. Be abejo, Florencijos vyrų mados savaitės metu išvysti margintą „Gucci“ kostiumą ar platforma papuoštus „Prada“ batus atrodo normalu, tačiau tokias madingas detales įsivaizduoti didmiesčių gatvėse vis dar sunkoka. O dabar pabandykite pagalvoti, kiek šią vasarą jau matėte „Celine“ moterų kolekcijos įkvėptų raštų bei siluetų, neabejotinai įsigytų greitos mados tinklų parduotuvėse.
Bet tiek to, palikime pasvarstymus pasvarstymais ir pažiūrėkime į gatves bei paieškokime madingų drąsuolių...
