Likus kelioms valandoms iki žudynių Paryžiuje penktadienį, dvigubas savižudžių sprogdintojų išpuolis sudrebino dirbančiosios klasės parduotuvių rajoną Beirute. „Islamo valstybė“ prisiėmė atsakomybę dėl šių sprogdinimų, kurie tapo didžiausiu išpuoliu mieste per daugiau nei dvidešimt metų bei nusinešė mažiausiai 43 žmonių gyvybes ir sužeidė šimtus kitų. Tada IS nusitaikė į Prancūziją, kuri greitai perėmė visą dėmesį, kuris kitu atveju galbūt būtų skirtas Libanui.
Tai tapo nuspėjamu modeliu: vienas smurto aktas pasaulyje užgožia panašų, tuo pat metu įvykusį kitą, tokiu būdu atkreipiant dėmesį į šį gailestingumo, užuojautos ir sielvarto disbalansą. Kaskart, kai Amerikos ar Europos mieste – Niujorke, Madride, Bostone, Londone ar Paryžiuje – įvyksta didesnė teroro ataka, ji patraukia visų vakariečių dėmesį taip, kaip to nepadaro panašūs išpuoliai kur kitur. Vis tik labai retai tie išpuoliai išsidėsto taip lygiagrečiai, kad leistų juos aiškiai palyginti, kaip bombardavimai Beirute ir kruvinos žudynės Paryžiuje.
Aktyvistai reikalauja atsakymų, kodėl Beiruto atakos žiniasklaidai atrodo ne tokios svarbios kaip Paryžiaus. Libanas apgailestauja. Žmonės klausia „Facebook“, kodėl socialinis tinklas neleido jiems pažymėti, jog yra „saugūs“, kaip kad kompanija pasiūlė padaryti paryžiečiams ir meilės miesto turistams. Nuo kada empatija turi tokių spragų?
Vienas galimas paaiškinimas yra paprastas: Paryžiuje būta triskart daugiau aukų nei Beirute. Tačiau yra ir kitų, gilesnių priežasčių. Amerikiečiai turi daugiau galimybių nuvykti į Paryžių nei į Beirutą – arba Kairą, Nairobį, ir visą eilę kitų miestų, pastaruoju metu patyrusių kruvinus išpuolius. Net jeigu jie nėra buvę Prancūzijos sostinėje, tai yra matę šimtus filmų ir serialų, kurių veiksmas vyksta ten. Paryžius yra ypatingas vakarietiškos kultūros simbolis. Kai dauguma amerikiečių išgirsta žodį „Paryžius“, jie pagalvoja apie Eifelio bokštą, kai išgirsta „Beirutas“, jie iškart jį susieja su karu. Tokį įvaizdį paneigia „The New York Times“: „Nors Beirutas kažkada buvo smurto sinonimas, kai prieš kelis dešimtmečius jame vyko žiaurus pilietinis karas, tai buvo mirtiniausia savižudžio sprogdintojo ataka, smogusi miestui, nuo konflikto pabaigos 1990-aisiais“. Be to, kaip kad nelaimės gimtajame mieste mus paliečia skaudžiau nei kitur, taip ir vidutiniam amerikiečiui arčiau širdies duria smurtas Paryžiuje nei Afrikoje ar Vidurio Rytuose. O kur dar nerimą keliantis rasinis komponentas šiame familiarumo faktoriuje: žmonės yra linkę labiau užjausti aukas, panašias į save.
Greičiausiai nežinojote, bet kažkada pats Beirutas buvo vadinamas Vidurio Rytų Paryžiumi. Abiejų miestų centruose išsidėstę prabangūs restoranai ir garsiausių mados namų parduotuvės. Kiek toliau išplitę dirbančiosios klasės gyvenami rajonai, neretai su didelėmis imigrantų populiacijomis, Paryžiuje - musulmonų, Beirute – pabėgėlių iš Sirijos ir Palestinos bei musulmonų šiitų. Būtent į šiitus buvo nukreipta IS, musulmonų sunitų ekstremistų organizacijos, surengta ataka. O ir Paryžius nėra toks ramus, kaip įsivaizduoja amerikiečiai. Pavyzdžiui, žiaurios riaušės čia yra kasmetinis įvykis, o 2005-aisiais, per vieną didžiausių jų, buvo nužudyti trys žmonės.
O galbūt empatijos spragas galima priskirti vakarietiškai žiniasklaidai, pernelyg daug dėmesio sutelkiančiai į išpuolius Vakaruose? Žinoma, reporteriui kur kas lengviau nuvykti į Paryžių nei, sakykime, į Nairobį, nors ir ši kritika pamiršta visus tuos drąsius žmones, kurie ištisus metus praneša mums naujienas iš pačių pavojingiausių pasaulio kampelių, ne tik tada, kai prasiveržia smurtas.
Čia sužaidžia ir šaltas ekonominis racionalumas. „Facebook“ įkūrėjas Markas Zuckerbergas sako, kad vienintelė priežastis, kodėl saugumo funkcija nepadaryta Beiruto atveju, yra ta, jog kompanija tik po Paryžiaus išpuolių nusprendė sukurti tokią funkciją atvejams, nesusijusiems su stichinėmis nelaimėmis, kaip buvo daroma anksčiau. Visai nekeista, kad „Facebook“ greičiau sureagavo į Paryžiaus nelaimę – kompanija paprasčiausiai turi daugiau vartotojų Paryžiaus miesto teritorijoje nei visame Libane.
Kad ir kas įtakotų tą emocinį atotrūkį, spragos empatijoje turi realių padarinių. Po išpuolių JAV senatorius Lindsey Grahamas pasakė: „Tai ne tik yra ataka prieš Prancūzijos žmones, bet ir ataka prieš žmogišką orumą ir visus mums brangius dalykus.“ Taip, šie žodžiai buvo jautrūs ir teisingi, bet, kaip pažymi Ishaanas Tharooras iš „The Washinton Post“, Amerikos politikai išplatino mažai panašių užuojautų Beirutui. Jeigu manysime, kad išpuoliai Beirute yra mažesnė ataka prieš žmogišką orumą nei Paryžiuje, taps dar lengviau tikėti, kad nekaltų žmonių mirtys vienoje pasaulio pusėje nusipelno mažesnės užuojautos nei kitoje.
