Ši sekmadienį, septintąjį po Velykų, minėsime Sekmines. Sekminių dieną Bažnyčios liturgija užsklendžia penkiasdešimt dienų trukusį Velykų laiką ir, kaip ir pirmieji apaštalai, įveda Šventosios Dvasios laiką. Krikščioniškų Sekminių (gr. pentekoste – „penkiasdešimtoji“ diena) prasmė, įsitvirtinusi Senojo Testamento Sekminių sampratoje, bėgant amžiams pakeitė savo pobūdį.
Sekminės Senajame Testamente
Sekminės pirmuoju laikotarpiu žydų buvo švenčiamos pasibaigus septynioms savaitėms nuo pirmosios javų pėdo atnašos. Ši šventė dar buvo vadinama „Pjūties švente“ „Savaičių švente“ ir „Pirmienų švente“. Žvelgiant į istorijos raidą, žydų tradicijoje ji patyrė evoliuciją. Ikitremtiniu laikotarpiu ji buvo švenčiama kaip agrarinė „Pjūties šventė“, o tremties į Babiloną ir potremtiniu laikotarpiu, bet ypač prasidėjus Naujojo Testamento epochai, ji buvo susieta su išganymo istorija ir tapo Sandoros su Dievu sudarymo ant Sinajaus kalno minėjimu.
Sekminės Naujajame Testamente
Svarbiausias liudijimas Naujajame Testamente apie Sekminės randamas Apd 2: „Atėjus Sekminių dienai, – rašo šv. Lukas, – visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas.
Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti“.
Manoma, kad šis tekstas susijęs su Senojo Testamento Įstatymo ir Sandoros šventės tradicija, kuri aptinkama kaip tik Kumrano esenų bendruomenėje. Atrastų šios bendruomenės rankraščių tyrimai rodo, jog egzistuoja glaudūs panašumai tarp esenų gyvenimo papročių ir Luko evangelijos epizodų, ypač Evangelijos pradžia apie Jėzaus vaikystę ir Apaštalų Darbų pradžia.
Ir Kumrano bendruomenėje, ir Luko tekstuose atrasti tokie bendri elementai kaip bendruomenės organizavimas, bendrojo gėrio sudėjimas į viena, krikštas, dvasinės meilės valgiai (agapės), Motiejaus išrinkimas, Stepono kalba, akcentavimas beveik tų pačių Senojo Testamento tekstų ir t.t.
Tikėtina, kad apaštalų darbai pateikia pirmosios krikščionių bendruomenės viziją, kuri daugeliu atžvilgių yra panaši į Kumrano „naujosios sandoros bendruomenę“.
Naujasis Įstatymas
Kaip tik dėl Kumrano bendruomenės įtakos pirmieji krikščionys Sekmines suprato kaip Įstatymo šventę. Šioje vietoje pastebėtina labai svarbi detalė. Iki IV a. krikščionių bendruomenės (ypač Palestinoje) šventė Kristaus žengimo į dangų iškilmes kartu su Sekminėmis lygiai 50 dienų po Velykų. Kristaus žengimas ir Šv. Dvasios atsiuntimas liturgiškai buvo suvienyti. Anot egzegeto Deauto, taip įvyko todėl, kad ankstyvoji Bažnyčia Kristaus žengimą į dangų suprato kaip Mozės kopimą į Sinajaus kalną. Mozė, kaip žinoma, penkiasdešimtą dieną po Velykų užkopė į kalną paimti Dievo pirštu užrašytų Sandoros Įstatymo plokščių. Taip ir Jėzus žengė į dangų pas Tėvą ir atsiuntė savo mokiniams Šv. Dvasią, kuri jau yra naujas ir kartu vidinis Įstatymas.
Atsiųsdamas Dvasią, Jėzus davė naują ir galutinį Įstatymą. Šis Įstatymas įrašytas jau ne ant akmens plokščių, bet įdiegtas širdyje. Todėl nenuostabu, kad Bažnyčios gyvenimas prasidėjo būtent Sekminių dieną. Tai naujosios Sandoros pradžia, naujojo Įstatymo paskelbimas, naujosios eschatologinės bendruomenės inauguracija. Jėzus tampa naujuoju Moze. Užkopęs pas Dievą, jis atsiuntė Šv. Dvasią – naująjį ir galutinį įstatymą.
Apibendrinimas
Deauto manymu, Apaštalų darbų liudijimas sėmėsi įkvėpimo iš dviejų tradicijų. Pirmoji (ankstesnė už Apaštalų darbų knygos surašymą apie 65 m.) bus atėjusi iš atsivertusių žydų, kurie ir toliau šventė Sekmines pagal žydišką sampratą, kuri jau turėjo naują prasmę. Antroji tradicija priskirtina Luko bendruomenės krikščioniškai refleksijai. Ši bendruomenė bus apmąsčiusi Šv. Dvasios atsiuntimo įvykį žydų patirties šviesoje ir sukabinusi abi tradicijas į vieną.
Pradžioje buvusi agrarinė „Pjūties šventė“, prieš Naujojo Testamento epochą Sekminės tapo Įstatymo dovanos, Apreiškimo ir Sandoros atnaujinimo švente. Jos koncepcija atsispindi Naujojo Testamento raštuose, kurie daugiau ar mažiau patyrė Kumrano bendruomenės įtaką. Šitaip pirmieji krikščionių autoriai lygina Šventosios Dvasios dovaną su Įstatymo dovana ant Sinajaus kalno. Iš to paaiškėja, kad tarp žydiškų ir krikščioniškų Sekminių egzistuoja tam tikras tęstinumas ir kartu Įstatymo sampratos perkeitimas.
