Kas toks yra Aleksejus Navalnas, žinoma gerai ir nuo seno. Ir jo fašistiniai šūkiai, remiantys Rusijos puolimą prieš Gruziją 2008-aisiais (vėliau jis atsiprašė už jų formą, tačiau neišsižadėjo turinio), ir jo absoliučiai veidmainiška pozicija dėl Krymo, kur jis tikisi legalizuoti okupaciją, surengiant pusiasalyje „sąžiningą“ referendumą, kurio, jis yra tikras, „Ukraina vis tiek nepripažins“ (t.y. Navalnas nė neslepia, kad iš anksto žino, koks bus „sąžiningo“ referendumo rezultatas), tuo pat metu aiškindamas, kad „Krymo problemos, kaip ir visų teritorinių ginčų, sprendimas neegzistuoja“.
Iš tiesų, sprendimas juk egzistuoja. Vienas vienintelis sprendimas, kurį turėtų garantuoti tarptautinė teisė, kurios įstatymai dabar yra pažeidžiami: okupantai turi nedelsiant išsinešdinti iš okupuotų teritorijų be jokių derybų ir sąlygų, taškas. Sakydamas be sąlygų, turiu galvoje, kad okupantams ir jų kolaborantams nepriklauso jokios garantijos ir jokia apsauga, o štai jie savo ruožtu privalo išmokėti nukentėjusiai valstybei reparacijas. Ir tik praėjus keletui metų po viso to, kai gyvenimas ukrainietiškame Kryme susinormalizuos ir kai nurims aistros, galima galvoti apie sąžiningo referendumo rengimą (beje, turiu pabrėžti, kad Ukraina, savaime suprantama, neprivalo ir nėra niekam įsipareigojusi net ir tokiu atveju jį rengti), prižiūrint tarptautinėms stebėjimo agentūroms, kad ši korta būtų galutinai atimta iš politikos lošėjų nagų. Ir tokiam referendume (jei jis būtų) teisę balsuoti turėtų tik Ukrainos piliečiai, gyvenę Kryme iki okupacijos. O ne 700 tūkstančių (ukrainiečių agentūros „Krymo naujienos“ duomenimis) rusų okupantų, nuo okupacijos pradžios atvykusių į Krymą, kurių balsais neabejotinai kliaunasi Navalnas.
Navalnas, beje, pasisako ir mūsiškiais, amerikietiškais, reikalais. Ir vėl jo balsas skamba jaudinančiu unisonu su Kremliaus propaganda, kurią jis neva peikia ir kritikuoja. Pasak Navalno, Jameso Comey liudijimas Kongrese ir apskritai visas skandalas dėl galimų prezidento Donaldo Trumpo ir jo aplinkos žmonių ryšių su Rusija – tai rusofobiška paranoja. Suprask, analogiška Rusijoje viešpataujančiai antiamerikietiškai paranojai, kai patį Navalną kaltina ryšiais su amerikiečių ambasadoriumi, „kurių, žinoma, nėra“. T.y. Navalnas iš principo nesupranta (arba apsimeta nesuprantąs) esminio skirtumo tarp fašistinės Rusijos, su kuria kontaktai iš tiesų yra, švelniai tariant, įtartini, o ardomoji veikla JAV adresu – visiškai reali, ir demokratiškos Amerikos, su kurios ambasadoriumi susitikti nėra nieko blogo nei privačiam asmeniui (kaip tik tokiu Navalnas ir yra, nes kandidatas į prezidentus jis kol kas yra tik savo paties fantazijose), nei prezidento komandos nariams. Panašu, kad jis taip pat iš principo nesupranta (arba apsimeta nesuprantąs) skirtumo tarp amerikiečių tyrimo atskleistų faktų ir propagandinio rusų melo.
Nuo Navalno kliuvo ne tik rusofobams amerikiečiams, bet ir jo paties sąjungininkams iš visuomeninės pelno nesiekiančios organizacijos „Atvira Rusija“ (ją įkūrė Michailas Chodorkovskis, kuris yra dar vienas rusų imperialistas, pasirengęs grumtis už Kaukazą ir Rusijos sudėtyje išlaikyti Krymą, kurio okupacijos jis iš principo nelaiko problema; dar kartą priminsiu, kad tautybę apsprendžia žmogaus mentalitetas, o ne kraujas, todėl žydų kilmės Chodorkovskis, kaip ir, tarkim, Ukrainoje gimęs žydų kilmės dainininkas Josifas Kobzonas, yra būtent rusų imperialistai). Pasirodo, kritikos sulaukusieji prasikalto tuo, kad nusprendė surengti protesto akciją „Nepakeičiamas pulkas“, parodijuojančią oficiozinę akciją „Nemirtingas pulkas“, ir išeiti į gatves su Putino chuntos narių, kuriems dabartinio režimo valdymu negresia nei atstatydinimas, nei teismas, portretais. Tad štai Navalnui kaip tik ir nepatiko toks išpuolis prieš nuostabią akciją „Nemirtingas pulkas“. Jis visiškai ir be jokių išimčių palaiko oficialią Rusijos obsesiją pergalėms.
„Visa tai išimtys, – pasakys kažkas. – Užtat, skirtingai nei visokie užsieniuose sėdintys kritikai, Navalnas suvienijo opoziciją, išveda žmones į gatves ir padeda versti režimą!“ Gerai, jūs teisūs. Skubu atgailauti ir barstytis galvą Putino pelenais. Ką – nėra pelenų? Jis toliau sau sėkmingai gyvena, vargo nemato ir mėgaujasi savo beribe valdžia? Pamanykit tik, koks netikėtumas.
Iš tiesų Navalnas jau ne pirmą kartą demonstruoja stebėtiną gebėjimą nukreipti protestus valdžiai nepavojinga kryptimi. Savo laiku jis siūlė Putinui ir jo ratui neliečiamybės garantijas, jei šie sutiks savanoriškai atsistatydinti, ir tikino, kad niekas Rusijoje „spalvotosios revoliucijos“ nenori. Net tuomet, kai jį patį eilinį kartą areštuoja (neilgam, savaime suprantama – skirtingai nuo tikrų Rusijos politinių kalinių, kurie už grotų yra įkišami ilgiems metams), jis savo šalininkams sako: „Skirstykitės, nesipriešinkite dėl manęs, mūsų tema – kova su korupcija.“ Ir tik tai.
Stebėtinai bejėgiai yra net ir jo pasirinkti šios kovos simboliai. Tai vagių, žudikų, uzurpatorių ir agresorių partiją vos ne meiliai pavadina „vyrais ir vagimis“. Tai visą kritikos liepsną sutelkia į apgailėtiną pėstininką Dmitrijų Medvedevą, o jo korupcijos simboliu paskelbia „anties namelį“ (iš tiesų tai ne vienos anties, o apskritai vandens paukščių pastogė – įprastas elementas daugumoje parkų, kuris kainuoja skatikus ir yra ne didesnis korupcijos simbolis nei inkilas ar šuns būda). Ir dabar kiekvienas išėjęs į gatvę nešinas gumine antimi mano, kad jis labai šauniai pakovojo su režimu. „Atstatydinti Medvedevą“ – nieko sau, kokia drąsa! Trūksta tik vaizdinių, kaip tas gumines antis traiško koks traktorius – jau to režimas tikrai neatlaikytų!
Po interneto platybes keliauja puikus koliažas „nuotraukos iš policijos automobilio: Rusija ir Ukraina“. Rusijoje – tai sulaikyto Navalno ir jo šalininkų asmenukės. Ukrainoje – prie protestuotojų sudeginto policijos automobilio vairo karingai sėdintis ukrainietis kovotojas. Čia kaip tik ir slypi visa esmė, kodėl „mes niekada nebūsime broliais“. Ne veltui protestuotojų išvaikymui birželio 12-ąją Maskvoje vadovavo buvęs Ukrainos Vidaus reikalų departamento specialiosios tarnybos „Berkut“ vadovas Sergejus Kusiukas, po Maidano pergalės pabėgęs į Ukrainą.
Visa esmė net ne paties Navalno asmenyje. Reikalas tas, kad taip vadinamoji Rusijos opozicija – tai tie patys „vatnikai“ (su labai, tiesiog labai retomis išimtimis), tik išvirkšti. Rengiantys mitingus po fašistinės vyriausybės vėliavomis. Būtų galima palaikyti rusų protestus, jei pagrindinis jų reikalavimas būtų tučtuojau deokupuoti užimtas Ukrainos, Gruzijos, Moldovos teritorijas. Antrasis – Putino ir visų jo sėbrų areštas (ne atsistatydinimas!). Trečias – suteikti teisę apibrėžti savo tautiškumą ir valstybingumą visoms tautoms, šiuo metų įeinančioms į Rusijos sudėtį. Ir, žinoma, jei jie būtų pasiryžę jėga kovoti su nusikalstamu savo šalies režimu, o ne tik linksmai fotografuotis policijos automobiliuose.
Tačiau mes iš jų to nesulauksime. O be to, kova su korupcija yra geriausiu atveju neefektyvi, blogiausiu – duosianti priešingų rezultatų. Maniako nereikia gydyti nuo vėžio, tegu liga jį nugalabija. Objektyviai vertinant, Navalnas dabar yra didesnis blogis nei Putinas, nes nepakeičiamasis Putinas patikimiau nei kas kitas veda Blogio imperiją link jos neišvengiamo žlugimo, o Navalnas, savo pergalės atveju, duotų jai šansą išsigelbėti.
Tačiau pergalė jam nenusimato. Ir tai yra labai gerai.
Jurijus Nesterenka
