Šią savaitę „Panamos dokumentai“ atskleidė, kaip skersai išilgai pasaulio slapta keliavo milijardai dolerių, priklausantys Saudo Arabijos karaliui, Argentinos prezidentui, Islandijos ministrui pirmininkui, būriui Rusijos prezidentui Vladimirui Putinui artimų žmonių ir dar maždaug 120 politikų, verslininkų, profesionalių sportininkų ir kitų įžymybių. Tačiau visa ši informacija tėra „finansinė pornografija“ ir politinės paslaptys, kurias atskleidžia 11 milijonų nutekintų dokumentų, per 39 metus sukurtų Panamos teisininkų firmoje „Mossack Fonseca“, kurios specializacija buvo klientų pinigų slėpimas.
Tikrasis skandalas, kurį atskleidė metus bendradarbiavę ir slaptų sąsajų tarp dokumentuose figūruojančių pasaulio elito atstovų ieškoję daugiau nei 100 žurnalistų, yra kur kas didesnis ir kur kas siaubingesnis. Visos atskleistos detalės terodo vienos instancijos korumpuotą veiklą – instancijos, kurią didžiosios pasaulio vyriausybės gali sunaikinti per įstatymus, taisykles ir tyrimus. Tačiau dešimtmetis po dešimtmečio „Mossack Fonseca“ korporacija (ir daugybė kitų į ją panašių) auga, o politikai prieš jas užmerkia akis.
Apie ofšorines finansines operacijas Kongresas žino ne vieną dešimtmetį. Aš pats pirmą kartą apie tai rašiau prieš keturiasdešimt metų, tačiau ir tada tai niekam nebuvo naujiena. Iš tiesų šią problemą išspręsti nėra sunku, tačiau iki šiol Amerikos valdžia atsisako tai daryti. Nutekinti dokumentai yra vertingi tuo, kad jie susiejo vardus – garsius ir galingus vardus – su tuo, kas iki šiol buvo abstrakti ir neapčiuopiama problema.
Ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija, vienijanti moderniųjų ekonomikų valstybes, 2014 metais priėmė susitarimą dėl informacijos dalinimosi tarp skirtingų valstybių, siekiant sučiupti nusikaltėlius ir teroristus. Nors susitarimą pasirašė daugybė šalių visame pasaulyje, Jungtinės Valstijos to nepadarė. Kaip ir Panama, nors anksčiau pasirašyta dvipusė mokesčių sutartis gali paaiškinti, kodėl tarp „Panamos dokumentų“ yra tiek mažai amerikiečių. Dar daugiau – tokios valstijos kaip Delaveras, Nevada ir Vajomingas yra priėmusios įstatymus, palankius narkobaronams, turto grobstytojams, mafijos bosams ir kitiems nusikaltėliams. Tai yra trys valstijos, kuriose galima steigti kompanijas, neatskleidžiant savininkų ar kitų susijusių asmenų vardų. Šios trys valstijos saugo pinigus plaunančių nusikaltėlių tapatybes neįveikiama įstatymine užkarda nuo FTB, IRS, Valiutos ir vertybinių popierių komisijos, sutuoktinių ir verslo partnerių advokatų. Tai tie patys įstatymai, kurie, drauge su silpnais federaliniais įstatymais, palengvina finansines operacijas tarp teroristų, pervedant lėšas sprogdinimams ir kitiems išpuoliams finansuoti.
Tie $12 milijonų, 50 procentų padidintas teroristų finansų persekiotojų biudžetas, yra nežymi suma federalinio biudžeto standartais, tačiau Baltieji rūmai ir Valstybės iždas tuo metu į mano pasiteiravimą atsakė, kad tai būtų per didelė našta šalies mokesčių mokėtojams bei yra svarbesnių prioritetų.
Federalinė finansinių srautų kontrolė yra tokia aplaidi, kad IRS forma W-8BEN-E, skirta identifikuoti užsieniečius turto savininkus, kad jų dividendai ir kitos JAV gaunamos pajamos galėtų būti apmokestintos, neatitinka informacijos atskleidimo taisyklių. Tai sukuria pakankamai didelę spragą, per kurią iš šalies galima nepastebimai išgabenti milijardus nelegalių dolerių. Štai kodėl vienas iš „Mossack Fonseca“ padalinių buvo Nevadoje – beveik tokiame pačiame mokesčių rojuje kaip ir Panama.
IRS dirba geriausi pinigų sekimo ekspertai Amerikoje. Tačiau jau nuo 2004 metų agentūra negauna finansavimo, kuris, pasak jos pareigūnų, yra reikalingas, norint efektyviai kovoti su teroristų finansais. Tai prasidėjo tada, kai George’o W. Busho administracija atsisakė suteikti prašomus papildomus $12 milijonų kovai su teroristų finansais tuo metu, kai Amerikos pajėgos kariavo Irake ir Afganistane, bei buvo baiminamasi naujos teroristų atakos bet kuriuo metu.
Tie $12 milijonų, 50 procentų padidintas teroristų finansų persekiotojų biudžetas, yra nežymi suma federalinio biudžeto standartais, tačiau Baltieji rūmai ir Valstybės iždas tuo metu į mano pasiteiravimą atsakė, kad tai būtų per didelė našta šalies mokesčių mokėtojams bei yra svarbesnių prioritetų.
Kadangi mūsų Kongresas, Didžiosios Britanijos parlamentas ir kitos vyriausybinės instancijos turi labai daug galios neleisti nesusekamiems pinigams keliauti tarp valstybių sienų, bei atskleisti sąskaitų savininkus ir patraukti administracinėn ir baudžiamojon atsakomybėn Panamos dokumentuose figūruojančius asmenis, kyla akivaizdus klausimas – kodėl jie leidžia klestėti slaptų pinigų sistemai?
Matyt, mūsų Kongresui svarbiau ginti stambiųjų Amerikos bankų ir teisininkų įmonių, uždirbančių didelius pinigus iš tokių operacijų, interesus, nei pasaulio ekonomikos sistemos sąžiningumą ir – nors ir nesąmoningai – apsaugoti mus nuo piktų teroristų kėslų.
Žurnalistas, profesorius, Pulicerio premijos laureatas Davidas Cay Johnstonas
