Kolorado valstijoje privažiavę Almos miestelį, vietinėje kavinukėje abu su Kirilu šiek tiek pasistiprinome ir, svarbiausia, pasitikslinome kelią į „South Park City“ – aukso ieškotojų muziejaus teritoriją. Netrukus privažiavome didžiulį karjerą, kuriame darbai kalnakasybos tikslais dar tebevyksta iki šiol. Apie tai akivaizdžiai liudijo šiuolaikinės technikos tolumoje stūksantys galingi įrengimai. Bevažiuodami toliau dar iš tolo pastebėjome specifinį muziejaus teritorijos vaizdą, o privažiavę pirmiausia sėmėmės istorijos žinių iš esamų informacinių stendų. Sužinojome, kad „Klondaiko” sąvoka, kaip „Aukso karštligės“ sinonimas, žinomas tik nuo 1896 m. ir susietas su Klondike upės Kanadoje pavadinimu. Kai ten buvo surasti dar tik pirmieji aukso ištekliai, Kolorade praktiškai jie jau ėjo į pabaigą, tačiau kalnakasybos verslovės XX a. eigoje ten atskleidė dar gausesnius kitokių gamtinių išteklių klodus. Svarbiausia, padėjo išsaugoti savo pirmtakų – legendinių aukso ieškotojų – istorinę atmintį.
Didingos Kolorado kalnų virtinės fone plyti nuostabūs slėniai, kurie turtingi nepaprastai vešlia augmenija. Trys šakos vandeningų kalnų upių, sruvenančių iš Šiaurės ir Pietų, o taip pat valstijos vidurio kalnyno, gausiai drėkina slėnio pievas. Galima tik įsivaizduoti, kaip šiose erdvėse kadaise ganėsi didžiulės bandos elnių, bizonų arba išdidžiai savo galingų ragų karūnas demonstravo briedžiai. Be to, čia dar spietėsi ištisos kolonijos smulkiosios medžiojamosios faunos rūšių: bebrų, ondatrų, ūdrų, lūšių, o taip pat masė įvairių paukščių. Natūralu, kad Jutos indėnų klajoklinės gentys šiose vietovėse reguliariai rengdavo vasaros stovyklas. Savo teises į šias teritorijas jie sėkmingai apgindavo aršiai kovodami su ne itin draugiškai nusiteikusiomis Arapų, Komančių ir Čejenų indėnų gentimis.
Ispanų ir prancūzų kariškių ekspedicijos Koloradą intensyviai tyrinėjo dar XVI a. pabaigoje ir XVII a. pradžioje, daug kur buvo jau įsteigę savo forpostus bei faktorijas ir sėkmingai plėtojo prekybą su vietiniais indėnais. Vėliau, kai ši vietovė atiteko amerikiečiams, ji buvo pavadinta „Pietų parku“. Parankus prancūziškas žodis „parkas“ sumaniai panaudotas ir visiškai tiko pakeičiant šio arealo juridinį statusą, kryptingai įteisinant gamtosaugos tikslus. Tokiu būdu buvo bandoma bent jau teisiškai apsaugoti gausius medžiojamosios faunos išteklius nuo besaikio brakonieriavimo.
1806 m. JAV trečiojo prezidento Tomo Džefersono iniciatyva į šį kraštą pasiųstas pulkininkas (vėliau brigados generolas) Zebulonas Paikas toliau tyrinėjo ir, kaip kariškis, kruopščiai sudarinėjo žemėlapius, siekė čia įvesti nors elementarią tvarką. Neramumus vis dar ilgokai kėlė besibastantys necivilizuoti ispanų raitelių eskadronai, netrūko šiame regione ir kitokių nusikaltėlių, kėlusių didžiulę įtampą besikuriantiems fermeriams. Tokia situacija dar ilgokai žlugdė jų perspektyvias gamybos iniciatyvas, tačiau XIX a. viduryje čia jau fiksuojamas žymus ekonominis pakilimas. Tam pasitarnavo ir sąmoningai paskleista informacija apie fantastiškus medžiojamosios faunos išteklius, todėl į šį kraštą su geranoriškais ketinimais atvyko daug medžiotojų ir traperių. Toliau intensyviai vystoma galvijininkystė, sėkmingai kuriamos avių ir ožkų auginimo rančos, o 1861 m. oficialiai įregistruotas pirmasis agrokultūros tikslais iškastas vandens kanalas. „Pietų parkas“ po 1871 m. šalyje jau plačiai žinomas kaip solidus šieno ir kitų gyvulininkystės pašarų gamybos bei tiekimo centras.
1859 m. „Pietų parko“ areale surastas auksas! Iš viso žemyno čia pradėjo plūsti aukso ieškotojų būriai, o tarp jų netrūko ir „įvairaus plauko“ avantiūristų. Kalnakasių stovyklos augo kaip „ant mielių“ ir greitai užpildė visas upių pakrantes. Jose buvo ne tik plaunamos aukso kruopelės, bet palaipsniui formavosi ir atitinkamas žmonių gyvenimo bei tarpusavio santykių modelis. Išaugusios gyvenvietės tvarkėsi visiškai savarankiškai, netgi su tam tikrais savivaldybių požymiais. Apie tai nedviprasmiškai byloja net iki šių dienų išlikę kai kurių vietovių išradingi ir šmaikštūs pavadinimai, pavyzdžiui, Buckskin Joe („elnio kailio džiaugsmas“), Horseshoe („pasaga“), Mudsill („purvinas slenkstis“), Fairplay („sąžiningas lošimas“). Tarryall („išteptas su derva“) stovyklos pavadinimas primena tų laikų linčo teismo procesą, kai pasmerktojo kūnas būdavo ištepamas degutu ir dar pavoliojamas plunksnose. Kai kas primąstė ir intelektualesnius vietovardžius: Eureka (gr. „atradau“) – žodžio prasmė, matyt, susieta su netaisyklingos formos aukso grynuolių tūrio ir svorio nustatymu, panardinat juos į vandenį, pagal Antikos graikų išminčiaus Aristotelio atrastą metodą. Alma (lot. „maitintoja“) – pavadinimas suvokiamas kaip žmogaus prasmingo užimtumo, kasdienės duonos ir kitų gyvenimo reikmių apsirūpinimo šaltinis.
Tokios stovyklos tam tikrą laikotarpį klestėjo, tačiau vėliau pavieniai aukso ieškotojai jau pradėjo nusigyventi. Išliko tik tie, kurie ėmėsi įgyvendinti žymiai pažangesnius kalnakasybos metodus. Pavyzdžiui, šachtų gilinimas, hidraulikos metodai, kokybiškesnis iškelto grunto smulkinimas vėl šioms bendruomenėms garantavo sėkmę ilgiau nei trims dešimtmečiams į priekį. Juolab, kai kalnakasybos verslą papildė naujas žaliavų asortimentas: sidabras, švinas, cinkas ir kitos pelningos iškasenos. „Pietų parke“ žmonės sėkmingai ėmė steigti prekybos, tiekimo, viešojo maitinimo, švietimo, kultūros, buities ir kitokių gyventojams būtinų paslaugų įmones.
Aukso ieškotojų era vis vien jau palaipsniui slinko į pabaigą ir daugelis tokių stovyklų užsidarinėjo. Laikas, oro sąlygos negailestingai naikino apleistus pastatus ir be priežiūros likusius įrengimus. Fairplay, Komo, Alma gyvenvietės išliko tik dėl sumaniai organizuojamų darbų ir perspektyviai taikomų ekonomikos skatinimo veiksnių. Šiandien dar egzistuoja vos kelios „Pietų parke“ išlikusios tokios šachtos, tačiau svarbiausia, kad jose likę autentiški darbo įrankiai suteikia galimybę kiekvienam tyrinėtojui arba šiais reikalais besidominčiam asmeniui pajausti aukso ieškotojo kadaise buvusios „virtuvės“ tikrąją specifiką.
XX a. pirmojoje pusėje JAV, kaip ir viso pasaulio valstybes, negailestingai krėtė ekonominis nuosmukis. Sudėtinga, dažnai prieštaringai vertinama, tačiau nepaprastai turtinga aukso ieškotojų istorija tuomet, atrodo, nieko nebedomino. Juolab ištuštėjusias jų stovyklas, apleistas kalnakasybos šachtas ir beviltiškai rūdijančius įrengimus žmonės vertino tik kaip visiškai nereikalingą, gamtos taršą didinantį šlamštą (angl. „junk“). Nepaisant viso padėties beviltiškumo, atsirado asmenybė, kuri šiuose praeities reliktuose įžvelgė neįkainojamas vertybes. Jose slypėjo ne tik pikantiškai turtinga šalies istorija, bet dar išryškėjo žmogaus veržlumo, atkaklumo ir sumanumo užkrečiantys pavyzdžiai.
Tokia asmenybė buvo Leonas Snaideris (1929-2012), tuo metu įgaliotas rūpintis vidurio Kolorado rekreacijos problemomis. Bemaž visą keturiasdešimtmetį be atokvėpio kontroliavęs žvejybos ir medžioklės tvarką, ypač atkakliai kovojo su aplaidumo bei vandalizmo apraiškomis, nuoširdžiai rūpinosi, kad būtų ateinančioms kartoms išsaugota aukso ieškotojų eros istorinė atmintis. Savo pareigas jis vykdė entuziastingai, todėl „Pietų parko“ istorijoje paliko ženklų savo veiklos pėdsaką. Beje, tuo metu vienintelis jo veiksmingos veiklos įrankis dažniausiai būdavo tik aiškinamasis darbas.
Po nevienkartinių dalykiškų pokalbių su daugeliu įtakingų ir turtingų asmenų reikalai pajudėjo gerokai į priekį. Kartu „Pietų parko“ neoficialioji istorija atskleidė dar naujas problemas, parodė jų neatidėliotino sprendimo eiliškumą. Nuspręsta būdingiausius to laikotarpio pastatus pirmiausia perkraustyti į vieną vietą, kad jų saugumu galėtų tinkamai ir laiku pasirūpinti policijos bei ugniagesių tarnybos. Leono Snaiderio vienminčių gretos vis didėjo, o 1957 m. pavasarį jau padėti „Pietų parko“ istorinio memorialo pirmųjų pastatų pamatai. Buvusios Fairplay aukso ieškotojų stovyklos pakraštys visiškai atitiko šios paskirties autentiškumą. Sklypas, parinktas ant stataus karjero šlaito, primena daugelio paliktųjų stovyklų tipiškai giminingą įvaizdį. Pastatų restauravimo eigoje buvo stengiamasi visapusiškai išlaikyti konstrukcijų originalumą, tačiau neišvengiamai teko pagaminti ir naujas. Daugelį pastatų, įrengimų, buities daiktų meno vertybių, technikos prietaisų padovanojo jų buvę savininkai, tačiau nemažai tokio inventoriaus teko dar ir supirkti.
Daug dar iš tų laikų išlikusių autentiškų pastatų - klėčių, rūsių, tvartų, pašiūrių arba gyvenamųjų namų - fragmentų buvo perkelta ir sumaniai pritaikyta naujojoje vietoje. Taip pat įvairūs baldai, drabužiai, virtuvės rakandai, ginklai, medžioklės trofėjai ir kitokie atributai neatlygintinai perduoti muziejaus kūrėjų žiniai. Tokių dovanų muziejaus knygose užregistruota per 40 tūkstančių.
1959 m., šimtmečio sukakties proga, kai Kolorado centre buvo surastos pirmosios aukso kruopelytės, valstijos ir viso pasaulio visuomenei iškilmingai vartus atkėlė „Pietų parko“ stovykla – muziejus, oficialiai pavadinta „South Park Citi“. Tuokart buvo patvirtinta ir kasmet minima Kolorado kalnakasių šventė, žinoma mįslingu pavadinimu „Rush to the Rockies“ („veržimasis į uolas“). Ta proga buvo išleista nemažai oficialių ir kolekcionavimui skirtų įvairaus nominalo dolerinių monetų, alaus skardinių ir kitokių suvenyrų: šaukštų, taurelių, gertuvių ir net klausos aparatų.
Tūkstančiai svečių rekonstruotame šachtininkų miestelyje pasijuto lyg aktyvūs XIX a. antrosios pusės įvykių dalyviai. 35 originalūs pastatai dabar stovi kaip derama duoklė šią nepaprastą istoriją kūrusiems žmonėms, kurie būtent čia ir gyveno. Fairplay – tai atkurtas kalnakasių miestas, kuris tarytum vaiduoklis visiems muziejaus lankytojams savitai perteikia tų originalių laikų nepakartojamą romantikos pojūtį.
Donatas Žuolys
Kalnakasių buitinės technikos pavyzdžiai[/caption]
Kalnakasių triūsas pasitarnavo archeologijos ir istorijos mokslui[/caption]
