Režisierius: Hans Petter Moland
Aktoriai: Stellan Skarsgard, Pal Sverre Hagen, Tobias Santelmann, Kristofer Hivju, Jakob Oftebro, Bruno Ganz
Tiek daug pralieto kraujo snieguotame peizaže – ypač su tiek nepaprastai juokingo juodojo humoro – jūs greičiausiai nematėte nuo tada, kai broliai Coenai savo seriale „Fargo“ sugrūdo nelaimingąjį Steve’o Buscemi personažą į medienos smulkintuvą. Intensyviai sukurpta keršto saga apie gedintį tėvą, kuris paverčia ledinius mažo Norvegijos miestelio kalnus ir fjordus nusikaltėlių kapinėmis, puikiai leidžia atsiskleisti šaltakraujiškai Stellano Skarsgardo rimčiai ir tęsia sėkmingą aktoriaus bendradarbiavimą su režisieriumi Hansu Petteriu Molandu, kuris prasidėjo dar 1995-aisiais su juosta „Zero Kelvin“. Nors originali juosta yra priskirta „veiksmo komedijos“ žanrui, leiskite jums priminti, kad skandinaviškos „komedijos“ nuo holivudinių skiriasi kaip diena ir naktis. Taip ir šioje juostoje jūsų laukia nepriekaištingas kontrastuojančių tonų ir nuotaikų mišinys, varijuojantis nuo sukrečiančios šeimos tragedijos iki negailestingo smurto ir socialinio humoro. Ir visa tai įpakuota į puikiai sukurtą vietos – labai šaltos vietos – atmosferą.
Paskutinį kartą Skarsgardas ir Molandas bendradarbiavo kuriant 2010-ųjų juostą „A Somewhat Gentle Man“, kas praktiškai galėtų būti ironiškas Skarsgardo personažo – imigranto iš Švedijos Nilso Dikmano, dirbančio sniego valymo mašinos vairuotoju – apibūdinimas. Su Nilsu susipažįstame, kai jis yra apdovanojamas miestelio „Metų piliečio“ titulu, o Centro ūkininkų partija bando jį įtikinti kandidatuoti į vietos tarybą.
Tačiau ramus Nilso gyvenimas sugriūna, kai randamas heroino perdozavusio jo vienturčio sūnaus kūnas. Nilso žmona tiki policijos versija, kad „dar vienas jaunas žmogus save susinaikino“, tačiau Nilsas netiki, kad sūnus buvo narkomanas, tad nusprendžia pats viską išsiaiškinti ir atkeršyti sūnaus žudikams. Atrodo, viskas paprasta ir matyta? Taip, juosta suręsta pagal ne kartą matytą formuluotę, tačiau šmaikštus Kimo Fupzo Aakesono scenarijus ir itin spalvingas veikėjų būrys garantuoja, kad filmas bus kitoks.
Vien ko vertas nusikaltėlio iš Centrinės Europos žavėjimasis Norvegijos kalėjimų patogumais: puikus maistas, nemokamos stomatologijos paslaugos, pensijų kaupimas už darbą, malonūs sargybiniai ir, svarbiausia – jokių prievartavimų!
Vedamas keršto, akmeninio veido Nilsas seka sūnaus žudikų pėdsakais. O šie atveda jį prie norvegų mafijos, užsiimančios narkotikų prekyba ir dėl įtakos zonų kovojančios su serbų mafijozais. Pretenzingasis gangsterių vadeiva Grafas (vienas populiariausių Norvegijos aktorių Palas Sverre Hagenas, sukūręs Thoro Heyerdahlo vaidmenį Oskarui geriausio filmo užsienio kalba kategorijoje nominuotame 2012 metų filme „Kon – Tiki“) yra iki mirties ištikimų dundukų parankinių apsuptas nestabilių emocijų veganas, savo sėbrus po kraujo praliejimų vaišinantis natūraliais vaisių kokteiliais ir besirūpinantis sočiais sūnaus pusryčiais (jo sausuose dribsniuose turi būti bent kelių rūšių grūdų!). Savitų spalvų įneša ir serbų mafijos grupuotė, vadovaujama „senosios mokyklos“ stiliaus patriarcho Tėtuko (Bruno Ganzas), sudarančio milžinišką kontrastą Grafui. Taip, šie veikėjai (ir būrys kitų) yra kuriami karikatūriškai, tačiau tai daroma sąmoningai ir sarkastiškai.
Juostoje netrūksta labai juokingų pokalbių – tarp policininkų, norvegų narkotikų prekeivių, serbų, miestelėnų – kuriuose ironiškai juokiamasi iš izoliacinio gyvenimo sniegynuose, požiūrio į užsieniečius ir skandinaviškos socialinės apsaugos privalumus. Vien ko vertas nusikaltėlio iš Centrinės Europos žavėjimasis Norvegijos kalėjimų patogumais: puikus maistas, nemokamos stomatologijos paslaugos, pensijų kaupimas už darbą, malonūs sargybiniai ir, svarbiausia – jokių prievartavimų!
O tada yra Skarsgardas bei jo subtiliai atliekamas ramus, nė musės nuskriausti negalintis, mažo miestelio Metų pilietis, kurį į kraštutinumus pastūmėja kone biblinis teisingumo ir atpildo jausmas. Skirtingai nuo daugybės juostų, kur smurtas prieš jų vaikus priverčia tėvus sužvėrėti, Nilsas tiesiog atlieka tėvišką pareigą: ramiai, metodiškai, beveik be pykčio (kažkas panašaus – Hugh Jackmanas juostoje „Prisoners“). Nilsas išlieka užjaučiančiu ir geru žmogumi – tai ypač atskleidžia labai tėviška scena su mažuoju Grafo sūnumi.
Tai puikiu humoru, šiaurietiška estetika bei originalia režisūra sužavintis filmas, niekad neperžengiantis ribos ir nepavirsdamas vien tik banaliu visuotiniu išsišaudymu. Jūsų laukia kokybiškas Philipo Ogaardo kameros darbas, akustinės gitaros garsų nuspalvintas žavus Kasparo Kaae ir Kare Vestrheimo garso takelis bei puikus aktorių ansamblis.
