Taip, seras Alfredas Hitchcockas, kurio tarp mūsų nebėra lygiai keturiasdešimt metų (1899 08 13–1980 04 29), savo filmais iki šiol veria slapčiausias žmonių baimes. Saspenso genijus, kino mene pirmasis atradęs šią kryptį, intrigų meistras, pirmasis siaubo karalius kine, ekscentriškasis blondinių gerbėjas, mizantropas, nemokėjęs bendrauti su žmonėmis, tačiau visą gyvenimą likęs ištikimas vienintelei moteriai – savo žmonai. Vis dėlto net tie, kurie tirta ir prakaituoja iš įtampos žiūrėdami sero A. Hitchcocko kūrybą, puikiai žino, kad gėris jo filmuose vis tiek nugali.
Keli A. Hitchcocko filmai, kurie, nors populiarumu ir nusileidžia jo legendiniams „Psichopatui“ (Psycho, 1960 m.) ir „Paukščiams“ (The Birds, 1963 m.), tačiau vis tiek verti jūsų dėmesio ir išgąsčio.
„Vertigo“ (1958 m.): Režisierius A. Hitchcockas šį filmą nufilmavo pagal prozininko Boileau-Narcejaco romaną „Iš mirusiųjų pasaulio“ (D'entre les morts, 1954 m.). Nevykėlis detektyvas Skotis Fergiusonas, turintis aukščio baimę, iš buvusio kolegos gauna užduotį saugoti jo žmoną, kamuojamą savižudybės manijos. Ilgainiui detektyvas įsimyli savo globotinę, bet, kadangi yra prastas savo srities specialistas, jo mylimoji žūva. Po kurio laiko Skočio Fergiusono gyvenime atsiranda kita mergina, kaip du vandens lašai panaši į jo buvusią meilę, ir detektyvas sužino, kad gyvenime vis dėlto nėra viskas taip, kaip jam atrodė... A. Hitchcocko filmo „Svaigulys“ likimas – sudėtingas. Nors režisierius ir įsigijo šio filmo teises, vis dėlto dėl įvairių juridinių keblumų jo dar ilgą laiką po premjeros nebuvo galima pamatyti nei kino teatruose, nei per televiziją. Naujoji žiūrovų karta įvertinti „Svaigulį“ galėjo tik nuo 1985-ųjų.
„Rear Window“ (1954 m.): Šį A. Hitchcocko filmą kino kritikai vienbalsiai laiko vienu geriausių detektyvų kino istorijoje. Profesionalus fotoreporteris, dėl lūžusios kojos prikaustytas prie negalios vežimėlio, iš nuobodulio ima sekti ir stebėti savo kaimynus, kurių namų langai nukreipti į vidinį kiemą. Ir kartą bešnipinėdamas jis prieina prie išvados, kad vienas iš kaimynų, ko gero, nužudė savo žmoną. Ar verta pernelyg kišti nosį į svetimus gyvenimus? Juk nežinia, kokių padarinių tai gali sukelti. Pagrindinį vaidmenį „Lange į kiemą“ atliko gražuolė aktorė Grace Kelly.
„Marnie“ (1964 m.): Pagrindinį vaidmenį šiame filme režisierius A. Hitchcockas siūlė tai pačiai Grace Kelly, tačiau tuo metu ji jau buvo Monako princesė, kurios vyras nepritarė tam, kad karališkoji persona vaidintų nervinių sutrikimų turinčią vagilę. Taip pagrindinis moters vaidmuo šiame filme atiteko Tippi Hedren, kuri, nepaisant sunkių ir daug nervų pareikalavusių filmavimų, šią juostą pavadino viena mėgstamiausių savo karjeroje. Pasak kritikų, „Marnė“ – paskutinis A. Hitchcocko kino karjeros šedevras. O pats režisierius šį filmą apibūdino taip: „Tai pasakojimas apie merginą, kuri nežino, kas esanti. Ji psichopatė, kleptomanė, ją kamuoja sekso fobija, ir galų gale ji supranta, kodėl tokia yra.“
„Frenzy“ (1972 m.): Tai subtilus ir giliamintiškas A. Hitchcocko filmas. Kritikų manymu, paskutiniai režisieriaus kino karjeros filmai nebuvo tokie didingi kaip jo sukurtieji šeštajame–septintajame dešimtmetyje, tačiau ir šį filmą žiūrint neįmanoma atsitraukti nuo ekrano nuo pat pirmųjų kadrų. A. Hitchcockas, pasitelkdamas vieną geriausių savo meistrystės priemonių, filmo veiksmą perkelia į Londoną, kur siaučia žiaurus maniakas, žudantis moteris kaklaraiščiu. Pagrindinis herojus čia tampa pagrindiniu įtariamuoju, tačiau ne viskas taip paprasta, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio... Ir ne taip akivaizdu, kas yra žudikas.
„Family Plot“ (1976 m.): Tai 55-asis pilno metro ir paskutinis kūrybiniame A. Hitchcocko gyvenime filmas. Čia režisierius paraleliai plėtoja dvi siužetines linijas ir genialiai į vieną lydinį susieja pagrobimą, padegimą, vagystę ir, žinoma, žmogžudystę. Stiprus užtaisas neįprasta A. Hitchcockui komedinio detektyvo forma. Ir nors „Šeimos intrigose“ klasikinis režisieriaus braižas gal ir neatpažįstamas, tačiau talento čia ne mažiau nei anksčiau.
