Journey’s End

Režisavo: Saul Dibb. Vaidina: Sam Claflin, Paul Bettany, Asa Butterfield, Toby Jones, Tom Sturridge

Mažai prieš 90 metų buvusių itin populiarių teatro pjesių būtų galima taip paprastai imti ir perkelti į šiandieninį kino ekraną. Tačiau režisierius Saulis Dibbas ir scenaristai bei prodiuseris Simonas Reade’as savo naująja adaptacija įrodo, kad kadaise teatruose nuolat statoma R.C. Sherriffo pjesė „Kelionės pabaiga“ tebėra emociškai stipri ir aktuali. Juosta (kaip ir pjesė) pasakoja apie saujelę britų karių, „laukiančių mirties“ apkasuose Pirmojo pasaulinio karo metais, bei suteikia įžvalgos į veikėjų asmenybes ir įtraukia žiūrovo emocijas – ko kaip tik trūko į veiksmą labiau orientuotame tos pačios tematikos „Diunkerke“.

Sherriffas – pats buvęs armijos kapitonas, sužeistas Pašendeilo mūšyje – pasirėmė savo trejus metus trukusia tarnyba Pirmajame pasauliniame, kad parašytų savo geriausią kūrinį (vėliau išplėstą iki romano). Pjesė debiutavo 1928-aisiais, su 21-erių metų Laurence’u Olivier pagrindiniame vaidmenyje ir sulaukė milžiniškos sėkmės abiejose Atlanto pusėse. Šio spektaklio režisierius Jamesas Whale’as režisavo ir pirmąją kino versiją 1930-aisiais. Likus metams iki jo garsiojo „Frankenšteino“. Po to pasirodė dar ne vienas kino ir TV filmas, pjesė buvo dažnai statoma teatre.

Dibbso variantas yra niūresnis ir realistiškesnis nei ankstesnės pasakojimo versijos, tačiau režisierius nesiėmė „modernizuoti“ medžiagos, pasitelkdamas smurtines scenas ar suvulgarindamas kalbą. Taip, šio pasakojimo kariai kur kas mandagesni nei dalyvaujantys naujesnių laikų karuose, tačiau filmas nei savo režisūra, nei vaidyba, nei jokiais kitais parametrais nėra senamadiškas.

Pasakojimo centre atsiduria britų armijos „C“ diviziono kariai, 1918-ųjų metų pradžioje dislokuoti Prancūzijos šiaurėje, ir karo – turėjusio „pasibaigti iki Kalėdų“ – lauke leidžiantys jau ketvirtus metus. Nenuostabu, kad jiems sumaištį sukelia naujai į jų būrį paskirtas jaunas, idealistiškai nusiteikęs ir ką tik apmokymus baigęs rekrūtas Railis (Asa Butterfieldas). Pasirodo, Railis pats pasiprašė į šį būrį, mat jam vadovauja buvęs jo mokyklos mokinių prezidentas ir būsimas svainis kapitonas Stenhopas (Sam Claflin). Tačiau šis visiškai nenudžiunga pamatęs tyraveidį jo paties praeities priminimą. Stenhopui gėda dėl to, kuo jis pavirto dėl nuolatinės akistatos su siaubu ir netektimis, bei baisu, kad naujienos apie jo transformaciją nepasiektų jo sužadėtinės.

Kiti svarbūs pasakojimo veikėjai yra kantrusis leitenantas Osbornas (Paulas Bettany), buvęs mokytojas, kurio dėka būrys išlaiko sveiką protą, ramybę ir užuojautą (kiek tai įmanoma tokiomis sąlygomis). Taip pat iš arčiau pažįstame tyliai kenčiantį virėją Meisoną (Toby Jonesą), tvirtąjį Troterį (Stephenas Grahamas) ir viskam abejingą Hibertą (Tomas Sturridge’as).

Tačiau naujasis atvykėlis tėra smulkmena, palyginti su naujienomis, kad už kelių dienų įvyks ilgai lauktas tiesioginis susidūrimas su vokiečiais, o aukščiausi būrio pareigūnai yra informuoti, kad pastiprinimas jiems atsiųstas nebus – būrys „C“ bus tiesiogine to žodžio prasme paaukotas, kad būtų „pristabdytas“ priešo puolimas.

Pirmieji tikros kovos veiksmai ekrane pasirodo maždaug 75-ąją juostos minutę. Tačiau „Kelionės pabaiga“ niekada neatrodo per daug pokalbinė, nuobodi ar klaustrofobiška. Nuopelnai už tai tenka puikiam scenarijui ir stipriam, tačiau neperspaustam pastatymui. Filmas įtraukia veikėjų istorijomis, jų nuovargiu, nusivylimu ir tokiais svarbiais žmogiškumo likučiais. Čia netrūksta tvirtumo ir tikros draugystės, tačiau sugebama išvengti testosterono pritvinkusio mačizmo ir patosiško patriotizmo – o tai yra retas (ir nepaprastai džiuginantis) atvejis kariniame kine.

Aktorių vaidyba puiki, ypač Claflino, kuris pademonstravo nusipelnantis rimtesnių vaidmenų, nei gaudavo iki šiol, bei Bettany, kurio scenos juostoje yra vienos įspūdingiausių ir įsimintiniausių.

Kai ši pjesė buvo pastatyta pirmą kartą, ji tapo itin populiari tarp moterų; greičiausiai jos veikėjuose atpažino savo vyrus, brolius ir sūnus – kurių dauguma taip ir negrįžo – bei gavo progą pamatyti, ką jiems teko patirti. Savo esme šis filmas yra toks pats – jis nėra apie karą, o apie žmogiškąją patirtį karo sąlygomis.