Kitados buvo kilusi mintis aplankyti vietas, į kurias sovietinė okupacija nubloškė mano senelių ir mano tėvų šeimos narius. Vieni atsidūrė už Uralo, kiti – už Atlanto. Tiesa, Sibire ir Kazachstane teko lankytis, tačiau aplankyti artimų žmonių konkrečias tremties ar buvusių Stalino lagerių vietas kol kas neturėjau progos. Dabar, kuomet Rusija vykdo karą Ukrainoje, yra mažiau pavojinga išsiruošti į kelionę už Atlanto, nei nuvykti į Sibirą.

Kartais atrodo, kad mano senelių ir tėvų kartoje buvo daugiau nuvykusių į JAV nei mano kartos žmonių, nors tais laikais kelionė užtrukdavo net kelias savaites. Mano senelis (iš tėvo pusės) išvyko dirbti į Pensilvanijos anglies kasyklas apie 1900 metus, mano prosenelis (iš mamos pusės) į JAV buvo nuvykęs dar anksčiau. Mano žmonos proseneliai įsikūrė JAV XX a. pradžioje. Jie vertėsi maitindama darbininkus, kurie triūsė tiesiant geležinkelius Amerikos platybėse. Trys senelio (mamos tėvo) broliai Martinkai pasitraukė į Vakarus 1944 m. rudenį ir po kelių metų atsidūrė Čikagoje. Tėvo du pusbroliai Girskiai ir jų sesuo (lakūno Stasio Girėno pusbrolio vaikai) išvykdami iš gimtųjų namų Vytogalos kaime 1944 m. spalio mėn. prasilenkė su į jų sodybą įriaumojančiu „išvaduotojų“ tanku.

Jeigu būtų susiruošę truputį vėliau – būtų likę už geležinės uždangos. Tiesa, susiruošė su jais ir jauniausioji dukra, maždaug dešimties metų, kuri jau pirmos nakvynės metu Tauragėje taip pasiilgo mamos, kad naktį prabudusi išėjo jos ieškoti. Vyresnieji ryte, jos neradę, pasuko Tilžės link, į Rytų Prūsiją. Taip jie ir išsiskyrė – jaunėlė po kelių dienų pėsčiomis sugrįžo pas tėvus į gimtąjį Vytogalos kaimą, o vyresnieji po kelių metų atsidūrė Los Andžele.

Prieš išsiruošdamas rugsėjo mėn. gale į Čikagą, dar kartą perskaičiau visus senelio brolio Klemenso Martinkaus mano tėvams rašytus laiškus iš Market Parko (Marquette Park). Juose rašoma, kaip jie gyvena, kaip bendrauja su kitais artimais giminaičiais arba pažįstamais, kilusiais iš to paties krašto (dab. Šilalės r.). Viename 1985 m. rašytame laiške užsimena, kad Market Parke palaipsniui daugėja juodaodžių ir mažėja lietuvių, kad naujai atsikėlusių kaimynų gyvenimo būdas skiriasi nuo lietuviams įprasto. Skaitant laiškus tampa aišku, kad tautiškumas ir Katalikų bažnyčia buvo labai svarbūs jų gyvenime. Suprantama, laiškuose nieko nerašė apie politiką. Tik keliuose laiškuose užsimena, kad jie viską žino, kas pas mus sovietų Lietuvoje vyksta.

Kadangi pagrindinis kelionės tikslas buvo aplankyti vietas, kuriose gyveno mano giminaičiai, todėl atsidūręs Čikagoje pirmiausia susiruošiau į Market Parką. Man pasisekė, nes mane lydėjo mano senas pažįstamas ir Market Parke vaikystę praleidęs Virgilijus Krapauskas. Jis − istorikas, filosofijos mokslų daktaras, dirbęs mokytoju Čikagos mokyklose, vėliau − įvairiuose universitetuose ir koledžuose.

Market Parko žalioji zona su tvenkiniais, užima didelę teritoriją. Pasisukinėję po tą zoną automobiliu vos keletą minučių sustojome ir tuomet prieš akis atsivėrė paminklas Dariui ir Girėnui. Vietos lietuvių iniciatyva jis buvo atidengtas 1935 m., t. y. praėjus dviem metams po „Lituanikos“ skrydžio. Šitiek apie tą paminklą man teko skaityti, šitiek kartų jis man nuotraukose regėtas! Jis dar labiau man artimas, nes giminystės ryšiais su Stasiu Girėnu esame susiję, nors tas ryšys mano senelių kartoje buvo nepalyginamai ryškesnis. Beje, mano mama ir lakūno brolis Petras Girėnas 1942 m. buvo krikšto tėvais (nors jų amžiaus skirtumas buvo didelis) lakūno sesers anūkei Danutei, kuri iki šiol gyvena Vytogalos km. (Šilalės r.) ir neseniai atšventė 80-ąjį gimtadienį.

Vos tik priėjus prie Dariaus ir Girėno paminklo Virgilijus pradeda pasakoti, kaip jie vaikystėje stengdavosi ant paminklo užlipti ir nušliuožti žemyn jo briauna. Netikėtai prie mūsų dviračiu privažiuoja pagyvenęs vyras, kuris mums ištaria „labas“. Pasirodo, 78-nerių metų lietuvis gyvena Market Parke daugelį dešimtmečių. Dauguma jo kaimynų iš Meksikos, geri žmonės. Tiesa, ir jis pats už kelių dienų išvyksiąs į centrinę Meksiką, kur šilčiau ir pigiau. Pavasarį vėl sugrįšiantis į Čikagą. Taip jau gyvenantis daugelį metų.

Dairantis nuo Dariaus ir Girėno paminklo akys užkliūva už dviejų bokštų Švč. Mergelės Marijos Gimimo bažnyčios. Važiuojame prie jos. Pastatas savo architektūriniu ir meniniu grožiu palieka įspūdį: architekto Jono Muloko suprojektuotą bažnyčią puošia dailininkų Vytauto Kazimiero Jonyno, Vytauto Kašubos, Adolfo Valeškos, Kazio Varnelio kūriniai. Žvelgiant į bažnyčios sienas puošiančias istorines mozaikas, į greta bažnyčios rymantį koplytstulpį ir plazdančią Trispalvę, mintimis nuklystu į jos reikšmę mano buvusiems giminaičiams – juk čia jie lankydavosi šventadieniais, iš čia juos visus išlydėjo paskutinei kelionei į Šv. Kazimiero kapines.

Nuo bažnyčios palengva važiuojame gatve, kurios pavadinimas Lithanian Plaza byloja apie kitados čia gyvenusių tautiečių bendruomenę. Ant artimiausio pastato prie bažnyčios iki šiol kabo iškaba „Antano kampas“. Ji liudija apie dar neseniai čia veikusią paskutinę lietuvišką karčiamą. Virgilijus rodo į abiejuose gatvės pusėse rymančius pastatus ir vis pasakoja, kas juose buvo. Dalis pastatų dabar užkaltais langais – čia buvusi karčiama, čia irgi buvusi karčiama, o tenai irgi buvusi karčiama... Sakoma, kad toje gatvėje buvę 15 lietuvių karčiamų, o vyrai netgi lažindavęsi, ar pajėgsiantys per vakarą įveikti atstumą nuo gatvės pradžios iki jos pabaigos užsukant į kiekvieną karčiamą ir išlenkiant kiekvienoje bent po vieną taurelę...

Vėl automobiliu riedame palyginus siauromis Market Parko rajono gatvėmis. Virgilijus vis rodo – čia gyveno jų gydytojas, čia architekto Jono Muloko gyvenamasis namas, o čia namas, kurį buvo nusipirkusi jo mama ir kur prabėgo jo vaikystė. Prie kai kurių namų dabar iškeltos Meksikos vėliavos.

Sakoma, kad apie 1960 m. Market Parke gyveno maždaug tiek pat lietuvių, kiek šiuo metu jų gyvena Marijampolėje. Virgilijus pasakoja, kad tuomet visose aplinkinėse gatvėse galėjai susikalbėti lietuvių kalba. Kad tai gali būti tiesa, byloja ir tas faktas, kad mano senelio brolis, gyvendamas Market Parke, taip ir neišmoko anglų kalbos, nes aplink buvo vien lietuviai. Netgi dirbant geležinkelininku lietuvių kalbos neprireikė – ten irgi visi buvę lietuviai. Tik vyresnis pareigose tautietis turėjęs mokėti anglų kalbą, kadangi jis privalėjo bendrauti su užimančiais aukštesnes pareigas amerikiečiais.

Pagaliau sustojame gatvėje prie namo, kuriame gyveno mano senelio brolio šeima (jis senatvėje buvo priglaudęs ir savo vyresnį brolį). Keistas jausmas apima žvelgiant į gražiai atrodantį trijų aukštų pastatą. Užplūsta prisiminimai apie tai, ką skaičiau laiškuose, ką girdėjau kalbant tėvus arba bendraujant prieš kelis dešimtmečius su jų sūnumi ir dukra, kurie buvo atvykę į Lietuvą. Beje, jų dukra kitados pasakojo, kad vienas iš jų kaimynų Market Parke buvo Salomėjos Nėries giminaitis (gal jos vyro Bučo giminaitis?), tai ji vienintelė iš lietuvių bendravo su juo. Visi kiti tautiečiai jį ignoravo, kadangi jo giminaitė poetė vyko į Maskvą 1940 m. parvežti Stalino saulės ir šlovino Staliną savo poemoje...

Išlipęs iš automobilio žvelgiu į savo giminaičių buvusį namą ir ruošiuosi jį fotografuoti. Tokiu elgesiu patraukiu ant kaimyninio namo laiptų sėdinčios pagyvenusios juodaodės dėmesį. Tada nusprendžiu, kad reikia paaiškinti, jog esu jos buvusių kaimynų giminaitis iš Lietuvos. Klausiu, ar juos prisimena. Pasirodo, prisimena. Iš kito namo taip pat išeina juodaodis. Pasirodo, jis čia gyvena 17-ka metų, tačiau gerai prisimena paskutinę šio namo gyventoją Kristiną (mamos pusseserę). Sako, kad ji buvusi miela kaimynė.

Kadangi Čikagoje gyvenę giminaičiai atgulė Šv. Kazimiero kapinėse, todėl kitą dieną nuvykome į jas. Buvau girdėjęs, kad jie palaidoti minėtose kapinėse nelabai toli nuo informacijos centro. Deja, sekmadienį informacijos centras atvertas iki 13 val., o mes atvykome 15-tą val. Ką gi, nusprendžiau pasikliauti sėkme ir pradėjau sparčiu žingsniu ieškoti skersai-išilgai kirsdamas kapinių sektorius. Kapinės išties didelės – net 212 ha ploto.

Tačiau ne visas jų plotas šiuo metu išnaudotas. Neseniai juose pradėjo laidoti meksikiečius: įvažiavus į kapines iš karto į akis krenta Gvadelupės mergelės (populiariausias Meksikos katalikų atvaizdas, tapęs Meksikos religiniu ir kultūriniu simboliu) skulptūra ir spalvingomis gėlėmis papuoštos meksikiečių kapavietės. Net ir gaivinančių gėrimų prie kapų padėta. Tuo tarpu prie lietuvių kapų neteko matyti nei vienos gėlės ar žvakės, tik žaliuojanti veja ir paminklai. Kadangi Šv. Kazimiero kapinėse tvyro ramybė, todėl čia ganosi stirnos.

Po maždaug pusvalandžio paieškos surandu savo giminaičių antkapinį paminklą. Tiesa sakant, po to, kai suvokiau kapinių dydį ir pamačiau nesuskaičiuojamą kiekį antkapinių paminklų, ne kartą atėjo mintis, kad ieškau adatos šieno kupetoje. Tiesiog pasisekė.

Žvelgiant į antkapinius paminklus akivaizdžiai matomas juose išreikštas Tėvynės ilgesys − tai išduoda ir iškalti Lietuvos valstybės simboliai ir epitafijos. Pasitraukdami į Vakarus nuo sovietų okupacijos daugelis lietuvių tikėjosi, kad tas pasitraukimas yra laikinas, kad jie sugrįš į gimtuosius namus. Tačiau laikinas pasitraukimas didelei daliai lietuvių virto amžinybe. Trumpam sustoju prie vieno antkapinio paminklo, ant kurio visa tai akivaizdžiai pavaizduota: ant juodo granito plokštės iškaltas švyturys ant Baltijos jūros kranto, aplink jį skraido žuvėdros, o užrašas byloja – „Palikom Tėvynę laikinai, kelionė užtruko amžinai...“

Šv. Kazimiero kapines įsteigė kun. Matas Kriaučiūnas 1903 m. , o netrukus – 1911 m. susirūpinta steigti Tautines lietuvių kapines. Jos buvo skirtos tiems, kurių pažiūros skyrėsi nuo Katalikų bažnyčios mokymo. Sakoma, kad į Šv. Kazimiero kapines nepriimdavo laidoti žmonių, kurie tuo metu nelankė bažnyčios. Taigi neliko kitos išeities – prireikė dar vienų kapinių lietuviams.

Tautinės kapinės mažesnės (16 ha), todėl jas apžiūrėti užtrunka mažiau laiko. Jose amžino poilsio atgulė daug iškilių Lietuvos asmenybių: eini per kapines, žvelgi į antkapinius paminklus ir stengiesi prisiminti tų žmonių nuveiktus darbus arba skaitytas jų knygas. Pasitaikė ir tokių, su kuriais teko man betarpiškai bendrauti, kaip antai aušrininko Jono Šliūpo sūnumi Vytautu. Jis rinko atvykęs į Lietuvą medžiagą apie savo tėvą, o aš domėjausi jo seserimi Aldona, kuri po Pirmojo pasaulinio karo trumpai dirbo gydytoja mano gimtojoje Šilalėje.

Šiose kapinėse atgulė ir gydytojas, politikas Kazys Bobelis (1992-2006 m. Seimo narys), kurio aštrūs pasisakymai Lietuvoje sulaukdavo plataus atgarsio visuomenėje. Prieš dvi dienas iki mano apsilankymo Tautinėse kapinėse čia atgulė ir jo žmona Dalia.

Žvelgiant į Tautinėse kapinėse stovinčius antkapinius paminklus, galima pastebėti, jog ant kai kurių iškalti kryžiai: matyt, nebesvarbu, kokios buvo velionio santykis su religija. Gal net tautinėse kapinėse labiau norima rasti amžino poilsio vietą, nes čia ilsisi iškilios asmenybės – Kazys Grinius (palaikai parvežti į Lietuvą), Jonas Šliūpas, Rapolas Skipitis, Vladas Jakubėnas, Vaclovas Biržiška, Viktoras Biržiška, Leonardas Peseckas, Adomas Varnas ir kt. Beje, kadangi minėtose kapinėse pastatytas paminklas Vincui Kudirkai, kažkas suprato, kad jis čia palaidotas ir net pasigyrė, jog aplankęs V. Kudirkos kapą Čikagoje. Analogiškas paminklas pastatytas Romui Kalantai Šv. Kazimiero kapinėse. Tačiau abiejų palaikai yra Lietuvoje.

Kitą dieną smalsumo vedamas nuvykau į Balzeko lietuvių kultūros muziejų, kuris veikia nuo 1966 metų. Po įkūrėjo Stenlio Balzeko mirties 2020 m. šiuo metu muziejaus reikalais rūpinasi jo marti Sigita Balzekas, kuri persikėlė į Čikagą iš Kanados. Muziejuje tik dalis eksponatų yra ekspozicijoje, daug įvairių leidinių, dokumentų ir kitų eksponatų saugoma fonduose. Kalbant su Sigita Balzekas palietėme temą ir apie „Lituanikos“ skrydį per Atlantą. Tuomet ji pasisiūlė parodyti kažką įdomaus iš fonduose saugomos medžiagos.

Viename segtuve surado nepanaudotus vokus, kuriuos prieš skrydį į Lietuvą platino S. Darius ir S. Girėnas – juk jie pirmieji per Atlantą į Europą gabeno lėktuvu paštą! Po to parodė S. Girėno prieš pat skrydį, t. y. 1933 m. liepos 15 d. 6 val. ryte išsiųstą atvirutę savo pusseserei Sofijai Mikolaitis, pas kurią gyveno Čikagoje 1919-1933 m. Sofija Girskytė-Mikolaitis taip pat buvo gimusi Vytogaloje. Beje, nebūtų S. Girėnas lakūnas – jo siųstoje atvirutėje įamžintas Niujorko viešbučio „Half Moon“ vaizdas iš skrendančio lėktuvo kabinos.

Ne kartą teko girdėti įvairių pasakojimų apie lituanistinių mokyklų, lituanistinio tyrimo centro ar Balzeko muziejaus svarbą šių dienų JAV lietuviams. Lankantis Balzeko muziejuje teko betarpiškai klausytis dviejų muziejaus lankytojų trumpų pasakojimų. Vienas užsuko į muziejų važiuodamas pro Čikagą. Jį domina lietuvių istorija ir kultūra. Pasirodo, jo močiutė iš Lietuvos atvyko į JAV apie 1900 m. Sprendžiant iš neaiškiai ištarto vietovardžio, tai galėtų būti Pušalotas. Jis nei žodžio nemoka lietuviškai, tačiau nori pažinti močiutės kilmės šalį ir jos kultūrą.

Kita muziejaus lankytoja neslėpė savo emocijų – ji pirmą kartą sužinojusi apie lietuvių antisovietinę rezistenciją. Jos močiutė taip pat atvykusi į JAV iš Lietuvos XX a. pradžioje. Ji taip pat nei žodžio nemokanti lietuviškai. Išklausius visa tai ateina į galva mintis, kad Balzeko lietuvių kultūros muziejus yra gal net labiau reikalingas tokiems žmonėms, kurie labai mažai žino apie Lietuvą, tačiau siekia giliau pažinti jos gyventojų praeitį.

Čikaga – dangoraižių miestas. Žvelgdamas į tuos dangoraižius vėl prisimenu savo giminaičių paliktą pėdsaką. Kito senelio brolio sūnus Vytautas dirbo Čikagoje architektu. Dar vaikystėje girdėjau kalbant, kad jis priklausė architektų grupei, kuri projektavo kažkurį miesto dangoraižį. Tai buvo apie 1970 m., gal kiek vėliau. Žvelgiu užvertęs galvą į tuos dangoraižius ir svarstau – kurį galėjo projektuoti?

Čikagos upės pakrante įrengta trasa taip ir vilioja pėsčiomis apeiti visą miesto centrinę dalį. Vietomis tilteliais tenka atsidurti virš upės (einant pro tiltus), upe didesniais ar mažesniais laivais plukdomi turistai, kuriuos gidai supažindina su miesto architektūra. Upės krantinėje (Chicago Riverwalk) įrengtos kavinės, tad gurkšnojant kavą galime mėgautis išskirtiniu reginiu. Netikėtai užtikau čia įrengtą memorialą Vietnamo kare žuvusiems vietos gyventojams. Sustoju, nes pirma mane užvaldžiusi mintis verčia taip pasielgti.

Kitados pradėjau domėtis lietuviais, kurie pasižymėjo savo veikla kitose valstybėse. Ne tiek savo bendruomenėje, kiek indėliu į tos valstybės, kurioje jie tuo metu buvo apsistoję, gyvavimą. To domėjimosi rezultatas – 2021 m. leidyklos „Briedis“ išleista knyga „Lietuviai svetimųjų karuose: bendražygiai ir priešai“. Šiuo leidiniu norėta besidomintiems istorija pateikti lietuvių atsiminimus ar kt. žinių apie jų dalyvavimą Pasaulyje vykusiuose karuose. Juk daugelis žino, kad kažkada ir kažkur toli nuo Lietuvos vyko karas, tačiau į galvą nešauna mintis, kad tame kare dalyvavo ir neretai gyvybes paaukojo dalis mūsų krašto gyventojų.

Leidinys skirtas mėgstantiems svečiose šalyse lankytis vietose, siejamuose su karo istorija. Taigi Vietnamo karas – vienas iš karų, kur lietuviai kariavo abiejuose pusėse – vieni už JAV, o kiti Sovietų Sąjungos kariuomenėje, kuri buvo atrama komunistų valdžioje esančiam Vietnamui.

Taigi išvydęs surašytas Čikagos (Ilinojaus valstijos) gyventojų, žuvusių Vietnamo kare pavardes, pradedu įdėmiai skaityti – gal ir lietuvių pavardžių užtiksiu? Užtrukau gal porą minučių. Pasirodo, karo pradžioje gyvybes paaukojo du lietuviai – Mišeikis ir Jurgaitis. Vėliau užtikau ir dar vieną lietuvio pavardę, nors viso žuvusiųjų sąrašo taip ir neįveikiau – jis toks ilgas. Tai tik dar kartą byloja, kad mažos tautos atstovų pėdsakai užtinkami visur, tik reikia tuo domėtis.

Čikaga – tolima, tačiau ji tampa širdžiai artimesnė, kuomet lankai vietas, persipynusias su giminės istorija. O vis dėlto labai gaila, kad nebuvo galimybių visa tai pamatyti tuomet, kai Market Parke gyveno dešimtys tūkstančių lietuvių. Jų tarpe ir mano senelio broliai bei jų šeimos nariai. Į Čikagą susiruošiau gerokai pavėlavęs. Kita vertus, nuo romėnų laikų yra sakoma: „geriau vėliau negu niekada“.

Benediktas Šetkus, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius