Liepos 1 d. suėjo liūdnos liūto Cecilio netekties metinės. Lygiai prieš metus tą dieną amerikiečių odontologas Walteris Palmeris sumokėjo daugiau kaip $55,000 už galimybę išvilioti tarptautiniu mastu žinomą liūtą iš Zimbabvės Hwangės nacionalinio parko ir jį nušauti, tokiu būdu įžiebdamas visuotinį pasipiktinimą ir iš naujo užkurdamas debatus apie taip vadinamos „trofėjinės medžioklės“ etiką.
Nors kai kurie žmonės ne be priežasties atkreipė dėmesį, kad toks dėmesio sutelkimas į Cecilį, vieną vienintelį liūtą, yra neproporcingas, turint omenyje, kiek daug kitų liūtų, kitų gyvūnų ir žmonių visame pasaulyje kenčia ar yra pavojuje, turbūt niekas nesiginčys, kad kuo daugiau diskusijų tokios temos sulaukia, tuo geriau galime padėti nykstančioms rūšims. Taigi, kas pasikeitė po Cecilio žūties – ir kas ne?
JAV kai kurias liūtų rūšis įtraukė į nykstančių gyvūnų sąrašą. Gruodžio mėnesį JAV žuvininkystės ir laukinės gamtos tarnyba oficialiai įtraukė vieną Afrikos liūtų porūšį į nykstančių gyvūnų sąrašą, o kitą – į esančių pavojuje. Nors niekur nebuvo skelbiama, ar tokį žingsnį žengti nuspręsta dėl Cecilio nužudymo, tai labai tikėtina, žinant, kokio didelio dėmesio pastaruoju metu sulaukia liūtų kova už išlikimą.
Labai svarbu tai, kad, įvedus šį atnaujinimą, visi Afrikoje gyvenantys liūtai yra arba „nykstantys“, arba „esantys pavojuje“, kas turėtų smarkiai apsunkinti legalias galimybes juos žudyti. Dabar leidimus medžioti liūtus užsienyje gauti bus dar sunkiau, kaip ir importuoti jų trofėjus. Pavyzdžiui, liūtų kailiai privalo būti importuojami iš šalių tik su pakankamai didelėmis, saugomomis liūtų populiacijomis, skelbia „National Geographic“. Tokiu būdu taip pat potencialiai didėja finansavimas, kurį vyriausybės skiria gyvūnų išsaugojimui.
Cecilio palikuonių laukia šviesesnė ateitis. Liūto Cecilio brolis Džerichas po jo žūties perėmė vadovavimą jų būriui, ir visi septyni Cecilio liūtukai bei trys patelės, paskutiniais turimais duomenimis, yra visiškai sveiki ir saugūs. Kai kurie gamtosaugininkai tvirtina, kad Cecilio mirtis pasitarnavo bent jau tuo, kad užtikrino geresnę ateitį jo palikuonims – ir apskritai visiems liūtams – atkreipiant visuomenės dėmesį į didžiųjų kačių gelbėjimo pastangas.
„Šio liūto mirtis buvo tikra tragedija, bet ji atnešė šį tą gero, - teigia Zimbabvės mokslininkas Liomba-Junioras Mathe. – Visas pasaulis raudojo dėl šio liūto ir taip pat prisidėjo prie šios rūšies išsaugojimo pastangų.“
Debatai dėl trofėjinės medžioklės ir toliau nerimsta. Cecilio mirtis ir vėl atnaujino diskusijas dėl trofėjinės medžioklės Afrikoje etikos, bet šioje srityje sprendimo nematyti. Kai kurie tvirtina, kad trofėjų medžiotojai – kurie moka milžiniškus pinigus, kad gautų galimybę medžioti garsiausius Juodojo žemyno gyvūnus – suteikia finansinę motyvaciją šalims, kad šios užtikrintų nykstančių rūšių tolimesnį išlikimą ir skirtų laukiniams gyvūnams pakankami nepaliestos žemės. Vis dėlto, daugybė gyvūnų teisių aktyvistų tvirtina, kad toks modelis paprasčiau neveikia, bei atkreipia dėmesį į tai, kad tokių rūšių kaip liūtai populiacijos laikui bėgant tolygiai mažėja, ir pažymi, kad pernelyg didelis skaičius medžiotojų ir vietinių gidų randa būdų apeiti taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti, kad tokios medžioklės nepadarytų pernelyg didelės žalos gamtai.
„Šio liūto mirtis buvo tikra tragedija, bet ji atnešė šį tą gero, - teigia Zimbabvės mokslininkas Liomba-Junioras Mathe. – Visas pasaulis raudojo dėl šio liūto ir taip pat prisidėjo prie šios rūšies išsaugojimo pastangų.“
Tačiau net ir trofėjinei medžioklei besipriešinantys ekspertai sutaria, kad norint kartui ir visiems laikams užbaigti tą praktiką būtina rasti alternatyvą, kuri atneštų naudos tiek medžiojamiems gyvūnams, tiek vietiniams žmonėms. Jeigu trofėjinė medžioklė visiškai išnyks, vietiniams gyventojams bus būtina suteikti kitokią finansinę motyvaciją, kad jie išlaikytų tų gyvūnų teritorijas nepaliestas, teigia specialistai.
„Jeigu visuomenė nuspręs nebenorinti remti trofėjinės liūtų medžioklės, mus reikės ilgos kelionės, o ne greito šuolio, kad padarytume viską, kad apsaugotume tuos liūtus“, - mano Oksfordo universiteto Laukinės gamtos apsaugos tyrimų grupės direktorius Davidas Macdonaldas.
Walteris Palmeris vis dar dirba. Zimbabvės vyriausybė nesiėmė prieš Palmerį teisinių veiksmų, kadangi jis turėjo legalų leidimą medžioti šalyje, tačiau du vietiniai gidai šiuo metu yra teisiami dėl to, kad išviliojo Cecilį iš nacionalinio parko, kuris yra laikomas saugoma teritorija. Palmeris dar pernai rugsėjį paskelbė grįžtantis į darbą ir tvirtino, kad jo pacientai jo pasiilgo, tačiau jo „Yelp“ įvertinimai smarkiai nukentėjo.
