Donaldas Trumpas prie prezidento posto priartėjo jau praktiškai per vieną žingsnį: tarp jo ir Baltųjų rūmų testovi tik Hillary Clinton. Kaip, po galais, tai nutiko? Vos prieš metus jis buvo tik pajuokos vertas (nors ir turtingas) Manhatano nekilnojamojo turto magnatas ir TV realybės šou šliužas. O šiandien jis – didžiulė ir garsiai riaumojanti oranžinės spalvos Godzila, metanti grėsmingą šešėlį ant Amerikos.
Kas dėl to kaltas? Kas atsakingas už šią situaciją, kurioje atsidūrėme? Jei tai būtų Holivudo filmas, tai kaltininkas būtų pamišęs mokslininkas ar nelaimingas atsitikimas su radiacija. Tačiau tai ne filmas (ar tikrai?). Netrukus respublikonų partija – Lincolno, Roosevelto, Eisenhowerio ir Reagano partija – oficialiai nominantu į prezidentus mums pateiks žmogų, kuris atrodo kaip George’o Wallace’o, P. T. Barnumo, Tėvo Coughlino ir to vaikino iš „Glengarry Glen Ross“, aiškinančio, kad puodelio kavos verti tik rezultatyvūs darbuotojai, mišinys.
Jei ne perdėtas žurnalistų dėmesys Trumpui, vargu ar tokios minios žmonių būtų patraukusios jo pusėn. Ir, pripažinkime, žiniasklaida ilgą laiką smaginosi pranešinėdama apie kiekvieną jo žingsnį, suklupimą, pasisakymą ir nusišnekėjimą. Kaip labai taikliai pastebėjo Lesas Moonvesas, Trumpas „nėra gerai Amerikai, tačiau gerai CBS“.
Ne, mes dėl to nekaltiname rinkėjų, savo balsus atidavusių pirminiuose respublikonų balsavimuose ir sueigose, net jei be jų Trumpas šiandien nebūtų ten, kur yra dabar. Demokratijoje žmonės nėra kaltinami dėl savo nuoširdžių pasirinkimų. Tačiau demokratija leidžia – kai kas pasakytų, kad net reikalauja – kad kaltė būtų priskirta aplinkybėms ir sąlygoms, apribojusioms žmonių pasirinkimus. Tad pabandykime pasvarstyti – kas kaltas?
Žinoma, tai mūsų kaltė. Jei ne perdėtas žurnalistų dėmesys Trumpui, vargu ar tokios minios žmonių būtų patraukusios jo pusėn. Ir, pripažinkime, žiniasklaida ilgą laiką smaginosi pranešinėdama apie kiekvieną jo žingsnį, suklupimą, pasisakymą ir nusišnekėjimą. Kaip labai taikliai pastebėjo Lesas Moonvesas, Trumpas „nėra gerai Amerikai, tačiau gerai CBS“.
Realybės šou. Būtent čia Trumpas ištobulino savo personą ir išsiugdė visus savo geriausius triukus. Tai yra tokio tipo pramogos, prie kokių amerikiečiai per tiek laiko priprato. Jis čia ne tam, kad susirastų draugų, ir tai visai priimtina.
Reince’as Priebusas. Nacionalinis respublikonų komitetas po 2012-ųjų perspėjo, kad būtina keistis, tačiau jo pirmininkas tapo puikia institucine pakyla Trumpui. Jo nevykusi „lojalumo priesaikos“ idėja pasmerkė respublikonus dar iki įsibėgėjant pirminiams rinkimams.
Arbatėlės judėjimas. Jie ilgai kovojo su respublikonų elitu, kol nutiesė kelią etnonacionalizmui ir vėl išpopuliarino nihilizmą.
Kongresas. Matėte naujausius Kongreso reitingus? Tai labai padėjo iliustruoti Trumpo pareiškimus, kad Vašingtonas yra pilnas „nevykėlių“ ir „idiotų“.
Daug vidutiniškų respublikonų kandidatų į prezidentus. Nors pagal planą tai turėjo būti vienas įspūdingiausių respublikonų kandidatų į prezidentus rinkinys per ilgus metus, tačiau toks kiekis pretendentų tik sudarė sąlygas juos vieną po kito pašalinti, kaip kokiame pasmerktame vakarėlyje iš Agathos Christie romano.
Konsultantų klasė. Busho politinių veiksmų komiteto prezidentas Mike’as Murphy buvo vienas iš daugelio respublikonų konsultantų, kuriems finansinių rėmėjų pinigai buvo svarbiau nei Trumpas ir kurie nepradėjo puolimo iki kol jau buvo per vėlu. Jų kolegos demokratų pusėje manė, kad jis būtų idealus Hillary varžovas, todėl tik stebėjo ir nieko nesakė.
Korporacinė Amerika. Trumpas daug kalba apie kompanijas, kurios savo darbo vietas perkelia į užsienį. Ir tos kalbos turi rimtą pagrindą. Korporacijos ilgus metus pelną kėlė aukščiau žmonių interesų, tai nuskurdino viduriniąją klasę, o dabar šioji nori keršto.
Fredas Trumpas. Jis savo sūnui davė milijoną dolerių ir paragino prasisukti Manhatane. Šis vyrukas nebūtinai yra geriausias pavyzdys.
Manhatano meritokratija. Blizgi prabanga, azartiška ir pavojinga nekilnojamojo turto rinka, naujieji ir dar naujesni turtuoliai, pergalė bet kokia kaina, neveiksmingi pinigais aptekę liberalai – visa tai buvo ideali petri lėkštelė užgimti Trumpo fenomenui. Tai buvo pirmoji bendruomenė, priėmusi jį į savo gretas, ir čia jis iki šiol spindi ryškia žvaigžde.
