Istorikai ilgą laiką manė, kad Anne Frank ir jos šeima buvo suimta dėl kažkieno išdavystės, tačiau dabar Olandijos ekspertai iškėlė naują teoriją.
Anne Frank ir dar septyni kiti žydai nuo 1942 m. slėpėsi slaptavietėje vienoje Amsterdamo gatvėje, kai 1944 m. rugpjūčio 4 d. juos rado ir suėmė naciai. Jų atradimas galiausiai baigėsi mirtimi visų, išskyrus Anne tėvo Otto Franko, o paauglė mergaitė, išgarsėjusi per savo vėliau išleistą garsųjį karo meto dienoraštį, kartu su seserimi mirė Bergen-Belseno koncentracijos stovykloje 1945 m.
Iki šiol plačiai buvo manoma, kad besislapsčiusius žydus kažkas išdavė, o galimo išdaviko tapatybė ilgą laiką buvo karštų debatų centre. Pirma, visi pirštai buvo nukreipti į Willemą van Maareną, kuris dirbo sandėlyje po žydų slėptuve, kur juos suslapstė Otto Franko bendradarbiai. Tačiau, nepaisant mažiausiai dviejų kruopščių jo vaidmens galimame išdavime tyrimų, taip ir nebuvo iki galo įrodyta, kad būtent jis buvo išdavikas.
Vėliau biografė Melissa Müller paskelbė, kad išdavike galėjo būti Lena-Hartog van Bladeren, kuri reguliariai valydavo pastatą, o olandas Antonas Ahlersas 2002 m. paskelbė, kad tai jo antisemitinių pažiūrų tėvas išdavė Frankų šeimyną, o po karo galimai šantažavo vienintelį gyvą likusį šeimos narį, jos patriarchą Franką. Tačiau nė viena hipotezė taip ir nebuvo tvirtai pagrįsta.
Dabar organizacija „Anne Frank House“ iškėlė naują hipotezę – besislapsčiusių žydų grupė buvo rasta... per atsitiktinumą. Pasak organizacijos, vietoje to, kad ieškotų, kas juos išdavė, istorikai turėtų atkreipti dėmesį į tai, kodėl 1944 m. rugpjūčio 4 d. pastate apskritai buvo surengtas reidas. Pareigūnai, prieš atrasdami pasislėpusius žmones, pastatą apieškojo ilgiau nei dvi valandas, kas, pasak tyrėjų, rodo, jog reidas buvo atliktas ieškant kažko kito, o ne žydų.
„Nepaisant dešimtmečius trukusių paieškų, išdavystės šaknų rasti nepavyko, - išplatintame pranešime teigia organizacijos direktorius Ronaldas Leopoldas. – Naujas mūsų tyrimas neatmeta tikimybės, kad besislapsčiusius žmones kažkas išdavė, bet iliustruoja, jog verta apsvarstyti ir kitus variantus. Tikimės, kad ir daugiau tyrėjų pamatys priežastį ieškoti naujų kabliukų.“
Naujas organizacijos „Anne Frank House“ tyrimas atkreipia dėmesį į kelias detales, rodančias, jog besislėpusių žmonių grupę naciai galėjo rasti per atsitiktinumą, galbūt todėl, kad valdžia tyrinėjo, ar pastate, kuriame buvo įsikūrusi jų slėptuvė, nebuvo vykdoma kokia nors nelegali veikla, pavyzdžiui, maisto talonų dalijimas ar nelegalus darbas.
Tyrėjai domėjosi tais valdžios pareigūnais, kurie ir dalyvavo lemtingame reide. Ataskaitoje rašoma, kad mažiausiai trys iš reidą vykdžiusių vyrų visai nesiekė ieškoti besislapsčiusių žydų: jų darbo pobūdis buvo nelegalios veiklos aiškinimasis. Bent vienas iš jų, Gezinusas Gringhuisas, nė nedirbo Vokietijos saugumo tarnybai, o priklausė Centrinių tyrimų padalinio specialiajam būriui, „ir tarp jo atsakomybių nebuvo žydų medžiojimo, tik ekonominių pažeidimų tyrimai“, rašoma dokumente.
Istorikai taip pat atkreipia dėmesį į telefoninį skambutį Vokietijos saugumo tarnybai, kuris galimai buvo padarytas prieš žydų suėmimą, perspėjant pareigūnus. Ataskaitoje pažymima, kad saugumo tarnybos telefono numeriai tuo laikotarpiu nebūdavo skelbiami viešai, tad vargu ar jais galėjo paskambinti kuris nors blogo šeimai norėjęs pilietis. „Tai sukuria realią galimybę, kad skambutis, jei toks iš tiesų buvo, atėjo iš kitos vyriausybinės agentūros“, rašoma dokumente.
Dar vieną užuominą apie galimą situaciją galima rasti pačios mergaitės dienoraštyje, kuriame ji daugiau nei kartą pamini, kad du jos pažįstami žmonės buvo suimti dėl įsitraukimo į nelegalių maisto talonų dalijimą.
Nors naujasis tyrimas neatmeta tikimybės, kad besislėpusių žydų grupė buvo išduota, jis ragina istorikus ištyrinėti „naujus įkalčius“. „Akivaizdu, kad galutinis žodis dėl to, kas įvyko tą lemtingą 1944 m. vasaros dieną, dar nebuvo pasakytas“, rašoma dokumento išvadose.
