- Artėja didžiausia metų šventė Šv. Kalėdos - susikaupimo, ramybės ir šeimos šventė. Vietoje malonaus žodžio, dėmesio dažnai gauname tuščią dovaną su prierašu „sveikinu“. Kaip manote, ar su kiekvienais metais to tuštumo vis daugiau ir daugiau?
- Iš tiesų, mes vis labiau tampame vartotojais. Žmonės šiandieną yra per daug įsigilinę į žemišką gerbūvį, kuris ne tik skatina pavydą, bet ir norą viską žinoti ir puikuotis. Visi sutiks, kad žmogui reikalingi ir materialūs dalykai, tačiau jų reikia tikrai nedaug. Žmogui tų daiktų nereikia tiek, kiek šiandieną mes perkame. Žmogui reikia žmonių šilumos, vienas kito, o to mes nebeturime per savo darbus, nes mums reikia materialių dalykų. Žiūrime, vienas turi geresnį automobilį, didesnį namą, iš karto kyla noras kaip pasivyti, kaip pralenkti. Visa tai tampa tokiu modeliu - aš viską žinau, o tu nieko nežinai. Žmonės pradeda žeminti vienas kitą. Šiais laikais žmonės bet kokiais būdais ieško sau reklamos. Tik kad juos kas matytų, girdėtų, pastebėtų, ir nesvarbu, kokiais būdais. Taip pat ir su dovanomis - žmonės pikti, suirzę, pamiršę, kas iš tikro svarbu. Kartais atrodo, jog dovanos perkamos nepagalvojus apie kažkokį žmogų, kuriam dovanojame tą dovaną. Juo labiau, jog nenupirksime kažkokios didelės dovanos. Reziumė - prisirenkame visokių mažmožių dulkėms rinkti. Aš įsivaizduoju, kad ruošimasis šventėmis turėtų būti vidinis.
Kristaus atėjimas (Šv. Kalėdos) buvo tam, kad atkreiptumėme dėmesį į dvasinį ryšį. Dievas nori, kad suprastumėme, jog tik iš jo viską gauname. Geriau vietoj to, kad nupirktumėme tą niekutį, paverskime adventą ypatinga švente, kurios metu sakomas gražus žodis, susitaikoma, nuoširdžiai bendraujama.
- Kokias pačias svarbiausias vertybės pamirštamos per tą skubumą, bėgimą? Ką reikėtų pakeisti savyje, kad priartėtumėme prie Šv. Kalėdų stebuklo?
- Dievas yra meilė, o jo patys svarbiausi įsakymai - mylėk Dievą ir žmogų, artimą savo. Nebeliko nuoširdaus bendravimo, gyvo žodžio. Šiuo metu viskas vyksta beprotišku tempu. Trūksta tos dvasios meilės. Dievas priima kiekvieną ir tu jam nebijai atsiverti. Gali ateiti sužalotas, žaizdotas ir jis priims tave tokį, koks tu esi, nes Dievas yra meilė. Kiekvienas žmogus yra skirtingas, turintis savitą patirtį šeimose, mokyklose, skirtingose kultūrose. Reikia pagarbos vienas kitam, nuoširdaus bendravimo, o ne primestų vienas kitam minčių. Norisi tokio dialogo, kalbėjimosi, išklausymo, išsakymo. Aš matau, kaip šiuolaikiniai tiek jauni, tiek vyresni žmonės bendrauja - tik SMS žinutėmis. Ar jūs tai vadinate bendravimu? Žmonės verda savyje, todėl atsiranda pykčio, nesutarimų, nes trūksta bendravimo. Nelieka laiko ne tik tarpusavio bendravimui, bet ir bendravimui su vaikais. Suprantu ir tėvus, kurie stengiasi ne tik vesti vaikus į mokyklas, darželius, bet ir būrelius, užimti kažkokia veikla po pamokų. Tačiau iškyla kita problema - vaikai pervargę, nes tiek mokykla, tiek lituanistinės mokyklos, tiek šokių būreliai, chorai ir kiti užsiėmimai atima daug laiko, nelieka laiko pabūti su tėvais, nelieka bendravimo, to dvasinio ugdymo. Šiuolaikinio žmogus tikėjimas silpsta, nes nelieka laiko jo pagilinti, nelieka laiko maldai, susikaupimui, sekmadienio mišioms. Jis nepažįsta to, kas neša ramybę. Ir visą gyvenimą žmonės išbarsto bėgdami, skubėdami. stengdamiesi įsigyti turtus, tačiau nei jų, nei ramybės taip ir neturi. Ir kaip tą žmogų sustabdyti? Ne tų materialių dovanų mums reikia, kartais net geras, gražus žodis pasakytas šeimos nariui, artimui gali pakeisti viską. Susitaikymo, atsiprašymo padarius klaidą, ramybės linkėjimo susėdus prie Šv. Kūčių stalo. Juk laužydami Kalėdaitį ir žiūrėdami į akis nelinkime kažko šabloniško, kalbame nuoširdžiai, nemeluodami. O tiek nedaug reikia, užtenka pasakyti „aš tave myliu“ ir to pakaks, kažkam suteiksite tiek ramybės širdyje.
- Šv. Kalėdos ateina per šeimą, tik ji nuo pat mažų dienų kuria kalėdines tradicijas, tačiau, kaip Jūs minėjote, neliko to nuoširdaus šeimos bendravimo. Visi tik skubame, užmiršdami savo vaikus, bendravimą. Kokia yra tipinė šiuolaikinė šeima? Ar yra dar tokių šeimų, kurios moka sustoti, įsigilinti į dvasinius dalykus ir atrasti tą tikrąjį Šv. Kalėdų stebuklą?
- Negalėčiau pasakyti, kad visi įsijungę tą bėgimą. Man tikra palaima matyti tokias šeimas, kurios bažnyčioje apsilanko net su mažiausiais savo šeimos nariais. Čia aš pajuntu tą tikrąjį žmogaus prisilietimą prie žmogaus, pasitikėjimą juo. Kūdikiui gera ant mamos rankų, jis toks ramus, atsipalaidavęs. Ir aš pamatau mamas, tėčius, prie kurių glaudžiasi vaikai, kaip akivaizdžiai matoma ta abipusė meilė, tiek vaikams, tiek tėvams. Tai yra idealu. Galbūt jie neturi labai daug materialių dalykų, daiktų, tačiau jie turi meilę. Tokie tėvai ir vaikams rodo, iš kur yra ta meilė, kas jos šaltinis, tai yra Dievas. Mano siela atsigauna, pamačius jauną šeimą, ateinančią su vaikais, ir kad jie įvertina tas vertybės, kurias akcentuoja tikėjimas, Dievas. Tikiu, jog tokių šeimų yra ne viena, ir tai suteikia vilties, kad mes dar turime ateitį. Vaikai jaučia tėvų meilę, jų šilumą, tėvai savo ruožtu stiprybės semiasi iš Dievo ir natūraliai tokie žmonės yra ramesni, nes tiki, jog viskas yra Dievo rankose. Mes visi esame Dievo rankose.
- Ko palinkėtumėte Šv. Kalėdų ir Naujųjų Metų proga visiems tikintiems?
- Palinkėčiau, kad žmogus išmoktų mylėti, atleisti ir pasidžiaugti, nustumti žemiškus rūpesčius į šalį ir labiau atkreipti dėmesį į savo vidinį santykį su kitais žmonėms. To Dievas norėjo, įsakydamas, kad septintą savaitės dieną švęstumėme. Vieną diena savaitėje turi būti skirta bendravimui su šeima, ne Dievui reikia maldų, jis nori, kad mes pabūtume kartu, atsipalaiduotumėme, bendrautumėme, pasidalintume savo nuoširdumu su aplinkiniais.
Naujiesiems Metams palinkėčiau to, ką Šventame Rašte giedodami giesmę linkėjo angelai - ramybės. Sulėtinkime savo gyvenimo ritmą, pasigėrėkime gamta - pasidžiaukime apsnigta pušelės šakele, gėle, medžiu ar kitu augalu, nes aplinkui tiek daug to grožio, matykime jį ir mokėkime pasidžiaugti. Šis pasaulis žmogui yra duotas laikinai, todėl džiaukimės tuo, ką turime.
Apie Pal. J. Matulaičio Misiją
Pal. Jurgio Matulaičio Misija rūpinasi jos narių religinėmis reikmėmis bei dvasiniu ugdymu. Lietuvių kalba skelbia Kristaus Evangeliją, puoselėja lietuviškas religines tradicijas ir papročius, taip pat katalikiškai auklėja jaunimą lietuviškoje aplinkoje.
Visos mišios laikomos lietuvių kalba. Mišios vyksta:
Šeštadieniais ir šiokiadieniais - 8:00 v.r.
Sekmadieniais - 9:00 v.r., 11:00 v.r., 6:00 v.v.
Vaikų mišios vyksta 9:00 val. ryto kiekvieno mėnesio pirmą sekmadienį.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
