Mažylių šurmulys, prasta vyresnėlių nuotaika, tėvų nuovargis... Šeimos malda kartais panaši į kliūčių ruožą. Kaip galėtumėte ramiai ir tvarkingai melstis su savo vaikais?
Tikrai, melstis su mažais vaikais nėra lengva, ypač jeigu jų daug ir jie yra maždaug to paties amžiaus. Ne ką lengviau melstis ir su skirtingo amžiaus vaikais, nes vyresniuosius trikdo mažėlių bruzdėjimas, o ir jie patys nesugeba ilgesnį laiką išbūti ramūs. Dėl daugybės skirtingų priežasčių, kurios kiekvienoje šeimoje vis kitos, šeimos malda retai būna lengva, ypač tam tikru metu. Vis dėlto melstis su savo šeima yra svarbu, nes kuo rečiau kartu meldžiatės, tuo didesniu iššūkiu tai tampa. Pamėginkime rasti keletą sprendimų, padėsiančių išspręsti sunkumus, su kuriais susiduria daugelis šeimų.
Pasirinkite gerą maldos ritmą
Pirmiausia, nelyginkite savęs su kitais. Tai, ką įmanoma pasiekti vienai šeimai, gali būti neįmanoma kitai. Kitų pavyzdys turėtų mus skatinti, duoti idėjų, tačiau kiekviena šeima turi atrasti savo kelią melstis kartu.
Svarbu, kad vaikas, net ir mažas, būtų įpratęs prie kasdienės maldos laiko. Geriau melstis po minutę kiekvieną dieną, nei po 10 minučių vieną kartą į savaitę ar į mėnesį. Jei dėl kokių nors priežasčių nepasimeldžiame prieš eidami miegoti, galime, jau paguldę juos į lovą, su kiekvienu iš jų sukalbėti trumpą maldelę: „Tėve mūsų“, kokią nors giesmę, ar tiesiog padaryti kryžiaus ženklą ant kaktos. Tokios trumpos maldos yra daug geriau nei jokių maldų.
Kartais gausios šeimos gali įvesti maldas, pritaikytas atskirai kiekvienam vaikui ir paaugliui. Žinoma, tai nėra idealu, tačiau kuriam laikui tai gali būti reikalinga. Taip pat galime pritaikyti „mišrią“ sistemą: savaitės dienomis melstis pagal amžiaus grupes, o sekmadienį – visi kartu.
Kai kada netgi galime su kiekvienu vaiku melstis jo kambaryje (arba paeiliui bendrame kambaryje). Tai vis geriau, nei visiškai nesimelsti, jei bendrai melstis su šeima tampa per sunku. Kartais tai gali būti vienintelis sprendimas, ypač kai šeimos maldai priešinasi vienas iš tėvų. Tai taip pat gali paskatinti melstis su visa šeima, nes vaikai po truputį išreikš norą melstis kartu su kitais, o ne vieni: tada visi susitiks viename kambaryje, ir netrukus galėsite sukurti „maldos kampelį“, kur susirinksite kiekvieną dieną.
Paskirstykite užduotis ir atsakomybę
Dienos pabaigoje visi būna pavargę. Vaikai, jausdami tėvų susierzinimą ir įtampą, taip pat būna suirzę. Geriausia būtų paskirstyti užduotis: kol tėtis rūpinasi paskutinėmis šeimos gyvenimo detalėmis (pavyzdžiui, nurenka indus nuo stalo ar pakloja lovas), mama gali eiti į „maldos kampelį“ ir pradėti maldą. Po kelių minučių vaikai, atėję į „maldos kampelį“, ras nurimusią motiną, jau paskendusią Dievo tyloje. Net ir prisijungę atskirai, jie, kaip ir motina, gali pradėti melstis tylomis, laukdami, kol ateis kiti.
Vaikų išsiblaškymas kartais kyla iš to, kad vieta, kurioje meldžiamasi, neskatina susikaupti. Svarbu pamėginti „maldos kampeliui“ rasti ramią vietą, kad priešais vaikų akis būtų nuostabi ikona, pamaldus paveikslas ar statulėlė (ir ne per aukštai, kad juos būtų patogu matyti). Storas kilimas, pagalvėlės ir maldos suoleliai gali padėti vaikams deramai elgtis. Kai kurios šeimos melsdamosi išjungia mobiliuosius telefonus, kad rimties nesutrikdytų nelauktas skambutis.
Nesijauskite kalti
Daugelis nuotraukų, kuriuose pavaizduotos besimeldžiančios šeimos, būna labai pamokomos – vaikai pamaldžiai atsiklaupę žiūri į ikoną ar Nukryžiuotąjį; viskas atrodo tobula... Be abejo, taip gali būti. Žiūrėdami į juos mes galvojame: „Šeimos malda yra nuostabu, tačiau mums tai nepasiekiama. Mūsų šeimos malda taip neatrodo.“
Visų pirma, iš mūsų nereikalaujama atrodyti taip, kaip kiti žmonės. Iš mūsų reikalaujama būti tokiems, kokius nori matyti mūsų Viešpats. Be to, turime prisiminti, kas paprastai vaizduojama nuotraukose: tai būna daugiau ar mažiau stereotipinis vaizdas, neatspindintis kasdienių sunkumų, su kuriais susiduriame mes patys. Dauguma šeimų (jei ne visos), kurių pamaldumas sukelia mūsų susižavėjimą ir pavydą, neabejotinai patiria tuos pačius sunkumus, kaip ir kitos. Joms irgi pažįstami maišto priepuoliai, vakarinis sambrūzdis ir nuovargis... bet, žinoma, tai nėra tos akimirkos, kurias pasirinks įamžinti fotografas.
Kai meldžiamės, Dievas neprašo iš mūsų nepaprastų dalykų: Jis prašo, kad pabūtume su Juo, ir viskas. Gal mūsų vaikai netvarkingi, susijaudinę? Gal esame pavargę? Viešpats visa tai mato. Jis žino tai geriau, nei kas nors kitas. Jei žinotume, su kokiu begaliniu švelnumu Jis žvelgia į kiekvieną šeimą, kaip meiliai Jis priima visas mūsų šeimos maldas – net ir visai varganas, netašytas, sumišusias su išsiblaškymais ir priekaištais, jei galėtume suprasti, kad Jis mus myli tokius, kokie esame, niekada nedvejotume, ar melstis kartu su visa šeima.
