Pastarosios savaitės įvykiai ir vėl parodė, kad aš buvau teisus. Deja, buvau teisus ten, kur verčiau norėjau klysti.
Represijos interneto adresu Ukrainoje įgauna pagreitį. Po kratų jau uždrausto „Yandex“ (apie šios kompanijos tariamai nešvarius darbelius Ukrainos saugumo tarnyba SBU kalba garsiai, nors techniškai ir nelabai tiksliai, ir iki šiol nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti tokius kaltinimus) būstinėje Ukrainoje, vyriausybės saugumas dabar jau nusitaikė ir į interneto tiekėjus. Kratos atliktos kompanijose „Wnet“ ir „Olli Trans“. Kompanijai „Wnet“ yra pateikti įspūdingi kaltinamai prievartinio valdžios užėmimo ir/arba valstybinių sienų pakeitimo finansavimu (pagal Ukrainos Baudžiamojo kodekso 110-2 straipsnio 3 dalį). Šiuos kaltinimus lydi gražiai nutapytas paveikslas, kaip šie tautos ir valstybės priešai Rusijos Federacijos federalinės saugumo tarnybos FSB įsakymu, per netikrą, specialiai tam tikslui sukurtą kompaniją, nukreipė į okupuotą Krymą ukrainietiško interneto duomenų srautus su slapta vyriausybine informacija, mat tarp šio interneto tiekėjo klientų buvo ir valstybės valdininkų.
Aš, be abejo, negaliu 100 % garantuoti, kad šie kaltinimai, savo esme tokie panašūs į tuos, kurie nuolat skambėdavo Stalino valdymo laikais, yra absoliučiai tokie patys melagingi. Tačiau bent jau iki tol, kol bus pateiktas teismo nuosprendis, aš renkuosi laikytis nekaltumo prezumpcijos ir sveiko proto pozicijų.
Visų pirma, šie kaltinimai atrodo labai abejotini iš techninės pusės. Net jei per kažkokį specialų FSB valdomą serverį ir keliauja tranzitinis užšifruotų duomenų paketų srautas, tai dar visai nereiškia, kad FSB yra pajėgi iš jo ištraukti kokios nors reikšmingos informacijos. Kai jūs atliekate bet kokį pirkimą internetu, slapta jūsų finansinė informacija taip pat pereina per dešimtis tranzitinių serverių, o jūs nežinote, kas per žmonės juos aptarnauja. Tačiau tai jums nekelia nė menkiausio nerimo – taip ir turėtų būti, mat iššifruoti jūsų informacijos tie žmonės negali.
O, visų antra, aš dar sėkmingai galiu įsivaizduoti godų interneto tiekėją, kuris parduoda priešiškoms jėgoms savo klientų duomenis. Tačiau interneto tiekėjas, kuris pats finansuoja ardomąją veiklą – tai jau už mano vaizduotės galimybių ribų.
O tuo pat metu SBU siekė užkirsti kelią parodyti tyrimų laidos „Schemos“ parengtą reportažą apie tai, kad Ukrainos saugumo tarnybos darbuotojai važinėja automobiliais, neatitinkančiais jų oficialių pajamų. O kai žurnalistai, nepaisydami grasinimų, tą siužetą vis dėlto parodė, jiems buvo iškelti kaltinimai – na, kas jau galėtų abejoti – valstybės paslapčių viešinimu (kol kas, tiesa, be jokių juridinių pasekmių). Atkreipkite dėmesį, kad žurnalistai nekaltinami šmeižtu – t.y. jų pateiktų faktų nebandė paneigti ir patys SBU darbuotojai. Na, deja, taip visada būna: kas tėvynę gina, tam ji ir priklauso – pačiomis įvairiausiomis to žodžio prasmėmis. O turint ypatingus net galima sakyti, ekstremalius įgaliojimus (į juos patenka ir teisė į slaptumą, ir realūs valstybės priešai, kuriems galima nurašyti ką tik nori), sunku prie gero nepriprasti. Juo labiau, kai tavojoje anamnezėje – ne tiek Nuopelnų revoliucija, kiek Janukovyčiaus laikų ir sovietinės KGB eros tradicijos.
Ukrainos žmogaus teisių organizacija Helsinkio grupė vadina Ukrainos saugumo tarnybą pagrindine žmogaus teisių pažeidėja Ukrainoje (neįtraukiant, žinoma, okupuotų teritorijų). Daugiau nei pusė teisėsaugininkus pasiekiančių skundų dėl pažeistų žmogaus teisių – dėl SBU darbuotojų kankinimų. Dar viena plačiai šios tarnybos taikoma praktika – neteisėti suėmimai ir draudimas advokatams kontaktuoti su savo klientais. Apskritai Helsinkio grupė Ukrainoje, remdamasi 2016 metų duomenimis, praneša apie ryškų žmogaus teisių padėties pablogėjimą. Kažin, ką jiems teks sakyti apie 2017-uosius, kai SBU jau dabar darbuojasi tokiais tempais...
Nuo SBU neatsilikti stengiasi ir „įprasta“ policija. Ukrainą jau pasiekė tas absurdas, kurį iki šiol matėme tik Rusijoje – žmonių apklausinėjimas už „patiktukus“ ir įrašų pasidalinimus „Facebook“ (čia juk jums ne koks „FSB valdomas VKontakte“, tiesa?). Apie tai pranešė Ukrainos savanorė Diana Makarova, kurią (kaip ir jos pažįstamus) buvo bandoma be jokių oficialių kaltinimų ar įgaliojimų apklausti Kijeve suniokotos dailininko Davido Čičkano parodos, kurioje buvo vaizduoja Ukraina po Maidano, byloje. O svarbiausia, šie asmenys toje parodoje net nedalyvavo, tik padėjo „patiktuką“ prie žinutės apie šį renginį (kuris, beje, įvyko jau vasarį). Ir štai jums „paprasto Ukrainos patrioto“ komentaras: „Kalėjimas už „patiktuką“ agresoriui yra visiškai pagrįsta priemonė. Priešo šalininkai privalo kentėti.“
Ar žinote, kas labai svarbu šiame komentare? Net ne tai, kad aršus rusų agresorių priešininkas savo tokiu pareiškimu visiškai su jais susitapatino, o tiksliau- net juos perspjovė (nes būtent tik už „patiktukus“ Rusijoje į kalėjimą vis dėlto nesodina – tampo po teismus ir kamuoja, taip, bet už grotų dar nekiša). Svarbu yra tai, kad šis gudročius sugebėjo paspausti nuorodą, kad paskaitytų, apie kokią parodą čia išvis eina kalba. Reikalas yra tas, kad Čičkano (Ukrainos patrioto, Maidano dalyvio, tačiau besilaikančio kairiųjų pažiūrų ir manančio, kad Nuopelnų revoliucija savo tikslų nepasiekė) parodą nusiaubė kaip tik ultradešinieji, apkaltinę dailininką prorusiška pozicija!
Štai taip į šalį ir ateina fašizmas, apie kurį rašiau savo praėjusiame straipsnyje. Šiandien su džiaugsmu pateisini politinę cenzūrą ir „FSB įtakos zonai“ priskiri išimtinai technines priemones (panašūs pavyzdžiai iš istorijos: fizika yra „žydiška“, genetika ir kibernetika - „buržujiška“), o rytoj jau reikalauji sodinti už grotų (o gal ir sušaudyti) ne tik žmones, neprievartiniu (!) keliu reiškiančius kitokį požiūrį, bet ir savo bendraminčius – ir net iš tikrųjų pats nė nesuprasdamas, kad taip darai, nes esi pasirengęs nesusimąstydamas praryti bet kokią nesąmonę, kokia tik imsis tave maitinti represinė vyriausybė, mat ją laikai visada teisia ir niekad neklystančia! Rusijoje tokių – 97 %. Norėtųsi tikėti, kad Ukrainoje jie kol kas sudaro mažumą. Tačiau jei jie taps dauguma, „ukrainietiškas fašizmas“ iš melagingos Kremliaus propagandos pavirs realybe.
Dar kartą noriu pabrėžti, kad pačios grėsmės, kuriomis yra pateisinamos represijos, Ukrainos atveju yra visiškai realios ir reikalauja adekvataus atsako. Rusija prieš Ukrainą – iš esmės prieš visą civilizuotą pasaulį – veda absoliučiai niekšišką ir šlykštų karą, nesilaikydama jokių taisyklių ir jokių, net pačių radikaliausių, priemonių nelaikydama nepriimtinomis: ar tai būtų kišimasis į Jungtinių Valstijų rinkimus (įskaitant ir patį balsavimo procesą, kas yra patvirtinta įrodymų, gautų dėka informacijos nutekinimo iš Nacionalinės saugumo agentūros šią savaitę), ar bandymai įvykdyti valstybinius perversmus Juodkalnijoje ir Makedonijoje, ar parama neonaciams ir kairiesiems radikalams (o gal ir islamistams) visoje Europoje, ar tiesioginė karinė agresija, ar diversijos ir užsakomosios žmogžudystės. Paskutinis toks bandymas, laimei, buvo nesėkmingas: samdomas rusų žudikas Kijeve bandė nušauti buvusį karį-savanorį Adamą Osmajevą, tačiau pats gavo keturias kulkas į galvą nuo jo sutuoktinės. Dar kartą perduodu linkėjimus ginklų priešininkams. Palyginkime šį epizodą su kruvinais deja vu Vakarų Europoje, kur teroristai eilinį kartą vis pagal tą pačią schemą skerdžia beginklius praeivius, traiško juos automobiliais ir pjauna peiliais kaip avinus. Prancūzijoje jau prieita iki to, kad policininką (!) užpuolė plaktuku ginkluotas asmuo! Iš tiesų pranašiškai buvo aprašyta žmonijos pabaiga „Beždžionių planetoje“: „Link mūsų juda beždžionių armija, ginkluota vien botagais!“.
Tačiau grįžkime prie Ukrainos. Kokiais pasiekimais kovojant su rusų blogiu ir realiais jų sėbrais Ukrainoje gali pasigirti ne ukrainiečiai savanoriai, o valstybinės struktūros? „Dangaus šimtinės“ žudikai, Maidano šalininkus represavę teisėjai ir policininkai, užimtose teritorijose pseudoreferendumus rengę miestų merai ir kiti valdininkai – visi jie arba buvo paleisti už užstatą ir sėkmingai paspruko į Rusiją (beje, kai kuriuos paleido, gaudė, o paskui vėl paleido!), arba buvo išteisinti dėl formalumų, arba apskritai už savo veiksmus nepatraukti jokion atsakomybėn (ir net toliau užima tuos pačius savo postus!). Kaip matome, rusų žudikai Ukrainos sostinėje jaučiasi kaip namie (ir jei politiko Deniso Voronenkovo nužudymo ir pasikėsinimo į Osmajevą atveju jie, vis dėlto, sumokėjo, nors ir ne specialiųjų tarnybų pastangomis, tai žurnalisto Pavelo Šeremeto nužudymo byla iki šiol lieka akligatvyje). Janukovyčius ir jo gauja mėgaujasi gyvenimu Rusijoje, kur net nesislapsto, nes yra tikri, kad Adolfo Eichmano lemtis jiems negresia (norėčiau paklausti, o kodėl?). Taip, kaip ir visi be išimties kariniai ir civiliai okupantų vadeivos. Per visą karo laiką nė vienos diversijos priešiškoje teritorijoje...
Ir, nepaisant viso to, užduotis numeris vienas yra kovoti su internetu, kibti prie žmonių už „patiktukus“ ir saugoti valstybines paslaptis apie 70 tūkstančių dolerių kainuojančius automobilius. Kaip tik taip ir laimėsim. Būtent taip.
Jurijus Nesterenka
