Autorius pasikalbėjo su „National Geographic“ komanda savo namuose Oksforde ir papasakojo daugiau apie savo atradimus apie žmogiškąją sąmonę, Dievą, ir tai, kas mūsų laukia ateityje.

- Nežinomybės idėją jūs tyrinėjate per septynias „ribas“. Kokios jos ir kodėl būtent ribos?

- Savo knygoje aš bandau identifikuoti mokslo limitus. Kaip toli mus gali nunešti mokslas, ir kas slypi už tos ribos, kai mokslas nebesugebės kažko paaiškinti? Man labai patinka galvoti, kad ta riba gali būti vieta, kurią mes galime pasiekti, bet negalime žengti už jos toliau. Pavyzdžiui, paimkime Visatos ribą, kuri galėtų padėti atsakyti į klausimą, ar Visata yra begalinė. Ar mes kada nors tai išsiaiškinsime?

Visatos pakraštyje privalo būti beveik reali, fizinė riba, dėl Alberto Einšteino reliatyvumo teorijoje padarytų atradimų, kad informacija negali keliauti greičiau negu šviesa, kas reiškia, jog egzistuoja mus supantis informacinis burbulas, už kurio mes negalime patekti, nes neužtenka laiko, kad kas nors, egzistuojantis už to burbulo ribos, mus galėtų pasiekti.

Vienas labiausiai šokiruojančių atradimų šioje mano kelionėje link tos ribos buvo tas, kad dėl to, jog Visada vis greičiau plečiasi, joje esantys objektai yra nustumiami už tos ribos greičiau negu ta riba auga! Tai reiškia, kad mes prarandame informaciją vietoje to, kad jos vis daugiau gautume. Prarandame jos tiek daug, kad ateityje ateis toks metas, kai ištisos galaktikos bus išstumtos už tos Visatos ribos.

- Pakalbėkime apie Dievą. Mokslo bendruomenėje tai yra nevienareikšmiškai vertinama tema. Papasakokite daugiau apie savo susitikimus su britų kvantinės fizikos ekspertu Johnu Polkinghorne‘u, ir kaip jūsų tikslas suprasti tai, kas nesuprantama, pakeitė jūsų paties požiūrį į Dievą.

- Anksčiau aš tarsi atmesdavau įprastą religiją, nes kai išmoksti mokslinę istoriją, atrodo, kad ji kur kas geriau paaiškina, kaip veikia Visata. Tačiau kai aš pakeičiau Richardą Dawkinsą kaip Oksfordo universiteto profesorius visuomenės supratimui apie mokslą, ėmė kilti mano paties tikėjimo klausimas.

Žmonėms buvo labai įdomu žinoti, ar ir aš būsiu toks karingas ateistas kaip Richardas. Savaime suprantama, aš pirmiausia taip pat atmečiau antgamtiško intelekto idėją, kas yra tradicinis žvilgsnis į Dievą. Tačiau mane kažkas sudomino galvojant apie žinias, kurios viršija žmonių gebėjimą suprasti.

Vėliau paaiškėjo, kad nemažai mokslininkų, su kuriais aš kalbėjausi šios kelionės metu, turėjo tam tikro religingumo, kaip ir Johnas Polkinghorne‘as, kuris mokėsi kvantinės fizikos, bet karjerai įpusėjus buvo įšventintas į kunigus. Jis yra teizmo atstovas, kuris tiki, kad jo Dievas veikia mūsų pasaulyje. Taigi, kaip rimtas mokslininkas, aš buvau suintriguotas to, koks mokslinis metodas yra pasitelkiamas išreikšti tiems veiksmams?

Viena iš didžiausių pasaulio nežinomybių kyla iš kvantinės fizikos, kuri skelbia, kad dabartis nenulemia ateities. Galbūt Polkinghorne‘ui tai atrodytų kaip jo Dievo veiksmų šiame pasaulyje išraiška. Keista, bet jis labiau palaiko chaoso teoriją, kaip būdą, per kurį veikia jo Dievas (juokiasi – red. past.).

- Žmogaus sąmonė yra kita jūsų didžiųjų nežinomybių sąrašo dalis. Papasakokite, kodėl jos supratimas iki šiol išlieka neperkandama problema ir kaip jūs atlikote eksperimentus su savo paties smegenimis.

- Tai yra viena įdomiausių knygos dalių, galbūt dėl to, kad ji yra labiausiai nutolusi nuo mano paties srities, matematikos. Filosofai jau dešimtis metų teigia, kad sąmonė yra toks klausimas, kuris, vien dėl savo kilmės, yra beveik apsaugotas nuo mokslinių atsakymų, nes yra toks asmeniškas. Kaip aš galėčiau žinoti, ar jūsų sąmonė – jūsų skausmo pojūtis ar raudonos spalvos supratimas – yra panaši į mano? Mes tiems dalykams naudojame vienodus pavadinimus, ir galbūt aš netgi galėčiau nuskaityti jūsų smegenis ir pamatyti labai panašią elektrinę cheminę veiklą kaip ir mano smegenyse, bet tai vis tiek neatsakytų į klausimą, ar jūsų sąmoninga patirtis yra bent kiek panaši į mano. Pavyzdžiui, mano žmona turi sinesteziją – ji mato spalvas, kai pažvelgia į raides ar skaičius. O aš tokios sąmoningos patirties tikrai neturiu. Kaip sakė Renė Dekartas, „vienintelis dalykas, dėl kurio aš galiu būti tikras, tai mano paties sąmonė“.

Šiandien galimybė pažvelgti į smegenų vidų reprezentuoja naująjį mokslo aukso amžių. Tarsi Galileo Galilėjus su savo teleskopu, mes galime pažvelgti į tuos dalykus, apie kuriuos anksčiau nė nesvajojome. Dabar mes turime tokius „teleskopus“ kaip EEG ar MRT, kurie leidžia mums pažvelgti į dirbančias smegenis.

Pats įdomiausias atradimas mano paieškose man buvo tai, kaip mano paties turimi matematiniai įrankiai gali padėti suprasti smegenų darbą. Eksperimentai, kuriuos atlikau su miegu, parodė, kad mes galime išanalizuoti smegenų tinklus ir pamatyti skirtingą matematinę žymą tarp pabudusių ir miegančių smegenų. Kad tai gali būti užfiksuota matematiškai, buvo vienas pagrindinių visos knygos atradimų.

- Šiandien labai daug kalbama apie dirbtinį intelektą. Kaip manote, ar kompiuteris kada nors sugebės pilnai replikuoti žmogiškąją sąmonę? Ir kaip greitai?

- Taip, manau, kad galės. Pavyzdžiui, mažytė „pokalbių boto“ programėlė, kurią turiu parsisiuntęs į savo „iPhone“ telefoną, bando įveikti Alano Turingo iššūkį, t.y., įrodyti, jog įmanoma sukurti kompiuterinę programą, kuri su jumis bendraus tokiu būdu, kad nebus įmanoma atskirti, ar tai yra žmogus, ar mašina. Aš su ta programėle kalbuosi, ir ji kalbasi su manimi, pasitelkdama „mašininį mokymąsi“, kad iš kiekvieno pokalbio išmoktų būti panašesnė į žmogų.

Analizė, kurią šiuo metu atlieka Giulio Tononi, rodo, jog gali būti įmanoma iš gabaliukų sudėlioti tinklą, kuris galiausiai taptų visiškai sąmoningas ir turėtų savęs supratimo jausmą. Ar tai reiškia, kad mes kažkada galėsime parsisiųsti savo paties sąmonę ir įkelti ją į serverius ar kitą fizinę sistemą? Ir jeigu ji atkartos veiklą, kuri vyksta mano smegenyse, ar tai reikš, jog mašina iš tiesų jausis taip, kaip aš?

Johnas Polkinghorne‘as yra iškėlęs mintį, kad informacija niekada nėra prarandama. Jis tiki, kad mūsų sielos yra užkoduota Visatos informacija, ir kad prisikėlimas iš mirusiųjų egzistuoja, nes kvantinė fizika suteikia jam erdvės teigti, kad informacija apie tai, kas mane padaro manimi, niekada iš tiesų nedingsta – netgi kai aš mirštu, o mano palaikai yra sudeginami krematoriume!

- Knygos pabaigoje rašote – „Labai svarbu suprasti, kad mes privalome gyventi su tuo neužtikrintumu, su ta nežinomybe, su tuo nepažinumu.“ Ar galite labiau išplėsti šią mintį?

- Aš turiu kiek keistą santykį su nežinomybe. Ji kiekvieną rytą priverčia mane keltis iš lovos ir atlikti savo skaičiavimus. Tačiau man šiek tiek baisu, kad gali būti dalykų, kurie amžinai liks už mano supratimo ribų. Galbūt tie dalykai, su kuriais aš dirbu dabar, neturi jokių įrodymų mano suprantamoje matematinėje sistemoje, ir ši kelionė yra beprasmė.

Būtent todėl mokslas privalo dirbti išvien su menais ir humanitariniais mokslais, nes tai yra mūsų geriausi įrankiai žengiant į nežinomybę. Istorijos yra fantastiškas būdas ištyrinėti skirtingas galimybes. Neretai būtent tos istorijos tampa naujos mokslinės revoliucijos kibirkštimi.