Paskutinįjį praėjusių metų ketvirtį atlyginimų augimas įgavo pagreitį – privačiame sektoriuje jie buvo net 5,7 proc. didesni nei prieš metus. Nuo įstojimo į Europos Sąjungą vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje padidėjo dvigubai – nuo 354 iki 714 eurų. Ar gali per antrąjį dešimtmetį atlyginimai dar kartą padvigubėti ir kas gali paskatinti šį procesą?
Iš pirmo žvilgsnio tai gali atrodyti kaip sunkiai pasiekiama svajonė. Juk 2006-2008 metų „klestėjimo“ laikotarpiu vidutinis darbo užmokesčio augimas siekė net 19 procentų, o tokio scenarijaus pasikartojimo tikimybė yra artima nuliui. Tačiau tą atlyginimų šuolį sekė du metus trukęs atlyginimų mažėjimas, o viso praėjusio dešimtmečio darbo užmokesčio augimas nebuvo beprotiškai svaigus – vidutiniškai per metus jis didėjo po 7,7 procento.
Šis augimas atrodo dar mažiau įspūdingas, kai lietuviškus atlyginimus pradedame vertinti euro zonos kontekste. Šiuo metu vidutinis darbo užmokestis prieš mokesčius Vokietijoje šiek tiek viršija 3000 eurų per mėnesį. Tiesa, šios valstybės produktyvumo, efektyvumo ir skaidrumo lygis mums per dešimtmetį turbūt sunkiai pasiekiamas, tad galima pasilygiuoti į mažiau nutolusias valstybes. Pavyzdžiui, Graikijoje net po 4 metus trukusio diržų veržimosi ir atlyginimų mažėjimo vidutinis darbo užmokestis vis dar viršija 1500 eurų. Galime pažiūrėti dar arčiau – Estijoje praėjusių metų pabaigoje vidutinis darbo užmokestis jau siekė 1039 eurus.
Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad Lietuvoje išlieka labai ryški atlyginimų diferenciacija tarp atskirų sektorių. Pavyzdžiui, vidutinis bruto darbo užmokestis finansų, draudimo, informacijos ir ryšių sektoriuose siekia apie 1200 eurų ir yra maždaug dvigubai didesnis nei apgyvendinimo, maitinimo, meninės, pramoginės, administracinės ir aptarnavimo veiklos, švietimo ar sveikatos apsaugos sektoriuose. Dalį skirtumo galbūt galima paaiškinti skirtingų kompetencijų poreikiu, tačiau svarbiau yra neadekvatus viešojo sektoriaus finansavimas bei neoficialaus darbo užmokesčio paplitimas.
Kai kuriuose sektoriuose dabartinis oficialiai skelbiamas vidutinis darbo užmokestis yra tolokai nuo realybės – jame neatsispindi „vokeliuose“ bei kitomis pusiau legaliomis formomis sumokėtas atlygis už darbą. Jei šiuo metu ketvirtadalis darbo užmokesčio fondo yra neoficialus – o tai yra gana konservatyvi prielaida, tai realus darbo užmokestis Lietuvoje siekia ne 714, o apie 900 eurų.
Tai reiškia, kad išskaidrinus darbo užmokesčio fondą tam, kad per dešimtmetį atlyginimai pasiektų beveik 1500 eurų, užtenka gana kuklaus atlyginimų augimo – tik 5 proc. per metus. Prielaidų tokiam augimui pakanka, tačiau atlyginimų didėjimo procesas nėra automatinis.
Vyriausybės sprendimas didinti kvalifikuotų viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimus yra sveikintinas, tačiau tolimesniam šių atlyginimų didėjimui reikia rasti tvarių šaltinių, o ne daryti tai skolintomis lėšomis. Vienas iš būdų – atsakingai įvertinti visų valstybinio sektoriaus institucijų ir darbuotojų būtinumą. Identifikavus ir apipjausčius politinio protegavimo sukurtas darbo vietas, tą patį darbo užmokesčio fondą būtų galima paskirstyti tikrąją vertę kuriantiems darbuotojams.
Didelio atlyginimų atsilikimo nuo ES vidurkio priežastis yra ne tik produktyvumo deficitas, bet ir vis dar atsiliekantis kainų lygis, ypač kalbant apie paslaugų sektorių.
Natūralu, kad kirpėjo, virėjo, auklėtojo, padavėjo, dažytojo ar šaltkalvio per valandą sukuriama pridėtinė vertė Lietuvoje ir Vokietijoje beveik nesiskiria, bet gaunamam atlygiui daugiausiai įtakos turi skirtingos šių paslaugų kainos.
Kalbant ekonominiais terminais, Lietuvoje tęsis reali ir nominali konvergencija – produktyvumas ir kainos artės link ES vidurkio, o tuo pačiu metu didės ir atlyginimai. Šį procesą padidėjęs geopolitinis neapibrėžtumas gali pristabdyti, bet tik trumpam.
Vis tik prie atlyginimų augimo turės prisidėti ne tik privataus sektoriaus investicijos, didinančios darbo našumą. Ne mažiau svarbus vaidmuo teks ir valdžios atstovams, kuriant patrauklią, stabilią ir skaidrią verslo aplinką.
Deja, kol kas atlyginimų didinimui vyriausybė naudojo tik žemiausiai kabančius vaisius, kuriuos nuskinti nereikia jokių pastangų – pavyzdžiui, didino minimalų mėnesinį atlyginimą. Mažesni darbo mokesčiai, švietimo sistemos tobulinimas, reali kova su korupcija, skaidresnis bei efektyvesnis valstybės lėšų panaudojimas – visa tai gali įsukti produktyvumo ir atlyginimų augimo spiralę, nekeliančią pavojaus šalies konkurencingumui. Tuo tarpu patys piliečiai šį procesą gali lengvai paskatinti – tiesiog nepraleisdami progos daug aktyviau balsuoti visuose rinkimuose.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis
