Jūratė Kazickaitė [/caption]
Apie Tėvelio charizmatišką asmenybę, verslumą ir meilę Lietuvai - atvirai iš filantropės, žurnalistės, verslininkės ir Kazickų šeimos fondo prezidentės Jūratės Kazickaitės.
- Spalio 14 d. į Lithuanian American Hall of Fame jau po mirties buvo priimtas Jūsų Tėvelis, gerbiamas Juozas Kazickas. Kaip jautėtės stovėdama tarp tokių ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje žinomų žmonių kaip senatorius Dick Durbin ir prezidentas Valdas Adamkus ir atsiimdama apdovanojimą? Kaip manote, ar šis apdovanojimas būtų reikšmingas Jūsų tėčiui?
- Man buvo didelė garbė atstovauti savo Tėvelį Lithuanian American Hall of Fame renginyje ir būti tarp kitų įtrauktų narių: ilgus metus man pažįstamo Stanley Balzeko, kurio sukurtu muziejumi vis nenustoju gerėtis, senatoriaus Dick Durbin, kuris yra vienas iš stipriausių JAV Senato lyderių ir kuris didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis; ir, žinoma, šalia Lietuvos Respublikos prezidento Valdo Adamkaus, pasaulinio garso asmenybės, kuris tiek daug padarė Lietuvai. Kas svarbiausia, jis buvo brangiausias mano Tėvelio draugas. Mano Tėvelis kuklintųsi, bet kartu ir didžiuotųsi įtraukiamas į šlovės rūmus kartu su tokiais nuostabiais žmonėmis.
Dr. Juozas Petras Kazickas[/caption]
- Kokį prisimenate savo Tėvelį? Koks jis buvo žmogus, sutuoktinis, tėvas?
- Apibūdinti savo Tėvelį gerų žodžių man netrūktų - jis buvo nuostabus, žavingas ir dosnus. Kaip tėvas, jis buvo labai šiltas ir mylintis, taip pat mus visada skatino siekti savo svajonių. Nepaisant to, jog jis buvo sėkmingas verslininkas, šeima jam buvo pirmoje vietoje. Niekas jo taip nedžiugindavo, kaip būti apsuptam savo vaikų ir anūkų.
Aš galėčiau tik spėti, jog jis buvo ir nuostabus vyras. Po jo mirties mes radome daugiau nei šimtą mano mamai skirtų ir jos išsaugotų laiškų, kuriuos jis siuntė 1950-taisiais keliaudamas po pasaulį verslo reikalais. Jie labai romantiški, gilūs ir jautrūs. Mano Tėvelis buvo tiek talentingas rašytojas, tiek ir charizmatiškas oratorius.
- Iš šalies jis atrodo kaip sėkmingas verslininkas, begalę laiko skiriantis darbams. Kiek laiko jis skyrė jums, vaikams? Kokiais principais jis vadovavosi ugdydamas jus?
- Tėvelis buvo religingas ir turėjo griežtus moralės principus. Jis mokė mus visada sakyti tiesą ir visais atžvilgiais būti sąžiningais. Darbas jam buvo taip pat svarbus. Man, jaunai panelei, jis pabrėžė, jog aš privalau siekti karjeros, kad galėčiau pati save išlaikyti ir būti nepriklausoma. Jis sakė, jog tik tuo atveju aš galėsiu ištekėti iš meilės, o ne dėl to, kad vyras mane išlaikytų. Taigi, jis buvo feministas!
Bet, svarbiausia, ko jis mus išmokė - tai visada būti geriems tiems žmonėms, kuriems mažiau sekasi. Tai paskatino mus 1998 m. įkurti Kazickų šeimos fondą. Pradžioje Nepriklausomybę atgavusioms Lietuvos mokykloms mes paaukojome kompiuterius ir mokymo programas, taip norėdami įvesti į jas naująsias technologijas.
Fondas pirmenybę visada teikė mokslo sritims - stipendijoms ir pan., bet bėgant metams mes pradėjome remti kultūros ir socialines sritis (prašome apsilankyti mūsų internetiniame puslapyje adresu: www.kff.lt ).
- Kaip manote, kokia jo sėkmės formulė?
- Jis buvo sėkmingas verslininkas, pradėjęs ne vieną verslą pats. Mano nuomone, pagrindinė jo sėkmės priežastis - jo žavi asmenybė. Žmones tiesiog traukė nuo Tėvelio sklindanti šiluma ir optimizmas. Jis nuoširdžiai palaikė daugelį draugysčių, džiaugėsi bendravimu su kitais žmonėmis (jis mėgo rengti šventes, vakarėlius). Žinoma, daugelis užmegztų draugysčių peraugo į verslo kontaktus, bet pirmiausia Tėvelis visuomet mėgavosi bendravimu su įdomiais žmonėmis.
NLAHF renginyje – D. Durbin, S. Balzekas Jr., V. Adamkus ir J. Kazickaitė[/caption]
- Esate garsi filantropė, vadovaujate Kazickų šeimos labdaros fondui, kuris įkurtas 1998 m., kasmet jis remia 70 organizacijų, išdalindamas po daugiau kaip 700 000 JAV dolerių per metus (iš jų 500 000 JAV dolerių - Lietuvai ir lietuviškiems reikalams išeivijoje). Kaip pasikeitė fondas nuo jo įkūrimo ir kokią matote jo ateitį?
- Kaip KFF fondo prezidentė, mano pareiga yra tęsti šeimos labdaros tradiciją, į fondo veiklą įtraukiant ateinančią mūsų kartą - 11 anūkų, kad būtent jie vadovautų dotacijoms. Jie kupini naujų idėjų, kaip geriausiai padėti Lietuvai. Kaip pavyzdys, mūsų programa „Krepšinio galia“, skirta mažiau galimybių turinčiam jaunimui, buvo sumanaus Peter Kazicko idėja, išsivysčiusi po savanoriavimo vasarą Zimbabvėje.
Mūsų įsipareigojimas Lietuvai yra tvirtas ir tęsiamas.
Mano Tėvelis mirė 2014 m., sulaukęs 96-erių metų. 22-ejus savo gyvenimo metus jis praleido Lietuvoje, tačiau niekada nenustojo mylėti savo gimtinės. Jis nenuilstamai dirbo JAV dėl Lietuvos laisvės. Viena iš laimingiausių jo gyvenimo dienų buvo, kai jis posėdžiavo 1990 m. kovo 11 dieną Parlamente, kuomet Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę.
- Ko palinkėtumėte JAV lietuvių bendruomenei?
- JAV lietuvių bendruomenei norėčiau palinkėti to, ko tikriausiai ir mano Tėvelis būtų palinkėjęs - nepamiršti savo gimtinės. Išlaikykite savo kalbą ir kultūrą puoselėdami jas. Didžiuokitės savo paveldu. Mylėkite savo šalį.
„Čikagos Aido“ korespondentė Rūta Taraškevičiūtė
