J. E. Stiglitzas yra ekonomistas, Kolumbijos universiteto profesorius, 2001 metų Nobelio premijos laureatas. Čia pateikiama ištrauka iš jo naujausios knygos „The Euro and Its Threat to the Future of Europe“ („Euras ir jo keliama grėsmė Europos ateičiai“). Knygoje jis gilinasi į Europoje kylančių krizių priežastis ir apmąsto galimus sprendimo būdus.
***
Europa, apšvietos šaltinis, modernaus mokslo gimtinė, patiria krizę. Ši pasaulio dalis, kurioje prasidėjo industrinė revoliucija, per porą amžių neatpažįstamai pakeitusi gyvenimo standartus, jau kuris laikas beveik stagnuoja. Euro zonos šalyse BVP dalis gyventojui 2015 m. tik šiek tiek didesnė nei 2007 m. Kai kurių šalių depresija trunka jau keletą metų. Kai 2009 m. JAV nedarbo lygis pasiekė 10%, daugumai amerikiečių tai atrodė netoleruotina. Dabar jis nukrito iki beveik 5%. O štai Europoje nedarbas, kuris 2009 m. taip pat buvo apie 10%, dabar išaugo kone dvigubai. Vidutiniškai vienas iš penkių darbingų jaunuolių yra bedarbiai, tačiau ypač stipriai krizės paveiktose valstybėse vienas iš dviejų neranda darbo. Sausi jaunimo nedarbo statistikos skaičiai byloja apie žlugusias svajones ir neįgyvendintus siekius milijonų jaunų europiečių, kurių dauguma daug dirbo ir mokėsi. Jie mums pasakoja apie išskirtas šeimas, nes visi, kas turi galimybę išvažiuoti, emigruoja ieškodami uždarbių svetur. Jie pranašauja Europos ateitį, kur augimas lėtėja, o gyvenimo lygis smuks galbūt dar kelis dešimtmečius.
Šie ekonominiai faktai turi ir skaudžių politinių pasekmių. Išjudinti po Šaltojo karo susiformavusios Europos pagrindai. Radikalios dešiniosios ir kairiosios partijos, kalbančios apie savo šalių skilimą, ypač Ispanijoje, bet net ir Italijoje, vis stiprėja, o Britanija birželį išvis balsavo už išstojimą iš ES. Tai, kas XIX a. atrodė neišvengiama – nacionalinių valstybių susikūrimas – dabar kvestionuojama. Klausimų taip pat kyla dėl didžiausio pasiekimo pokario Europoje – Europos Sąjungos.
Nors daugybė veiksnių stiprina Europos pastangas, buvo padaryta viena pamatinė klaida – bendros valiutos, euro, įvedimas. Tiksliau sakant, bendros valiutos įvedimas nesukuriant atitinkamų institucijų, kurios leistų visai europietiškai įvairovei funkcionuoti veiksmingai. Bendra valiuta yra rezultatas pastangų, pradėtų XX a. viduryje, kai Europa bandė atsigauti po dviejų karų skerdynių ir griovimo. Europos lyderiai suprato, kad, norint taikesnės ateities, būtina visiškai reorganizuoti žemyno politiką, ekonomiką ir netgi nacionalines tapatybes. Ši vizija ėmė virsti realybe 1957 metais, kai buvo pasirašytas Romos susitarimas, įsteigiantis Europos Ekonominę Bendriją, kurią sudarė Belgija, Italija, Prancūzija, Liuksemburgas, Nyderlandai ir Vakarų Vokietija. Per keletą Šaltojo karo dešimtmečių įvairios valstybės jungėsi prie šios bendrijos. Pamažu buvo susilpninti darbo, judėjimo ir prekybos apribojimai tarp besiplečiančios EEB šalių. Tačiau tik pasibaigus Šaltajam karui integracija įgavo pagreitį. Berlyno sienos griuvimas 1989 metais parodė, kad Europoje atėjo laikas glaudesniems, stipresniems saitams. Taikios ir klestinčios ateities viltys pasiekė apogėjų tiek lyderių, tiek piliečių širdyse. Tai atvedė prie Mastrichto sutarties, kuria 1993 m. buvo formaliai įsteigta Europos Sąjunga ir sukurta dauguma jos ekonominių struktūrų bei institucijų ir pradėtas bendros valiutos, euro, įvedimo procesas.
Euro šalininkai visiškai teisingai argumentavo, sakydami, kad tai ne tik ekonominis projektas, kuriuo siekiama pagerinti gyvenimo lygį efektyviau paskirstant išteklius, siekiant konkurencinio pranašumo, pasinaudojant masto ekonomikos privalumais ir didinant ekonominį stabilumą. Tai buvo visų pirma politinis projektas. Jis turėjo sustiprinti politinę Europos integraciją, suartinti tautas bei valstybes ir taip užtikrinti taikią egzistenciją. Tačiau eurui nepavyko pasiekti šių dviejų pagrindinių tikslų: klestėjimo ir politinės integracijos. Šie tikslai dabar atrodo tolimesni, nei buvo prieš sukuriant euro zoną. Vietoje taikos ir harmonijos tarp Europos valstybių auga nepasitikėjimas ir pyktis. Atgijo seni stereotipai, kai Šiaurės Europos gyventojai pietiečius vadina tinginiais ir nepatikimais, o Vokietijai primenamas jos elgesys per pasaulinius karus.
Euro zona jau gimė su yda. Jos struktūros – taisyklės, reguliavimai ir ją valdančios institucijos – yra atsakingos už prastą regiono būklę ir daugelį jo krizių. Europos įvairovė buvo jos stiprybė. Tačiau nelengva padaryti, kad viena valiuta būtų veiksminga tokiame dideliame ir įvairialypiame regione. Bendrai valiutai reikia bendrų valiutų kursų ir tokių pat palūkanų normų. Netgi tuo atveju, jeigu tai nustatoma atsižvelgiant į daugumos valstybių narių situaciją, turint omeny ekonominius skirtumus, būtina daugelis institucijų, padedančių toms tautoms, kurioms ši programa nelabai tinka. Europa tokių institucijų nesukūrė.
Dar blogiau, euro zonos struktūrose buvo užkoduotos tam tikros idėjos apie tai, ko reikia ekonominei sėkmei, pavyzdžiui, kad Centrinis bankas susitelktų į infliaciją. Palyginimui, JAV Federalinis rezervas turi mandatą rūpintis nedarbo, augimo ir stabilumo klausimais. Problema ne tik tai, kad euro zonos struktūros neleido prisiderinti prie Europos ekonominės įvairovės, bet ir tai, kad šios struktūros ir jų taisyklės nėra sukurtos skatinti augimą, užimtumą ir stabilumą.
Kodėl gerų ketinimų vedami politikai, besistengiantys suformuoti stipresnę, vieningesnę Europą, sukūrė tai, kas duoda priešingus rezultatus? Euro steigėjai vadovavosi tam tikromis, anuo metu labai madingomis, tačiau klaidingomis idėjomis bei sampratomis apie tai, kaip funkcionuoja ekonomika. Jie tikėjo rinkomis, tačiau nesuvokė rinkos ekonomikos ribų ir ko reikėjo, kad ji tinkamai funkcionuotų. Nepajudinamas tikėjimas rinka vadinamas rinkos fundamentalizmu, kartais – neoliberalizmu. Rinkos fundamentalistai, pavyzdžiui, tiki, kad jeigu tik vyriausybė užtikrins žemą ir stabilią infliaciją, rinka užtikrins visiems augimą ir gerovę. Nors daugumoje pasaulio kraštų toks fundamentalizmas nebevertinamas, ypač po 2008 metų krizės, šie įsitikinimai vis dar gyvuoja dominuojančioje euro zonos valstybėje – Vokietijoje. Šios idėjos ginamos su tokiu įsitikinimu ir atsparumu jas neigiantiems įrodymams, kad visiškai pagrįstai vadinamos ideologija. Dėl panašių idėjų, TVF ir Pasaulio banko propaguojamų visoje planetoje, Afrika prarado ketvirtį amžiaus, Lotynų Amerika – dešimtmetį, o perėjimas nuo komunizmo prie rinkos ekonomikos buvusioje Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje buvo, švelniai tariant, nuviliantis.
Tačiau Vokietija prisistato kaip sėkmės pavyzdys, rodantis kitoms šalims, ką jos turi daryti. Jos ekonomika išaugo 6,8% nuo 2007 metų, tačiau vidutinis metinis augimas buvo tik 0,8%. Įprastu laiku toks skaičius būtų laikomas beveik nesėkme. Be to, reikia prisiminti nuo 2000-ųjų vykdytas reformas, gerokai sumažinusias socialinį saugumą, ypač eilinių darbininkų. Nors realiai atlyginimai stagnavo, atotrūkis tarp skurdžiausiai gyvenančių ir viduriniosios klasės padidėjo maždaug 9%. Per pirmuosius XXI a. metus skurdas ir nelygybė taip pat augo. Tad Vokietiją galima vadinti „sėkme“ tik lyginant su kitomis euro zonos valstybėmis.
Galbūt natūralu, kad euro zonos lyderiai nori kaltinti auką – kaltinti recesiją ar depresiją, ar referendumo rezultatų pasekmes patiriančias šalis, esą tai jos sukėlė tokią situaciją. Jie nenori kaltinti savęs nei didžiulių institucijų, kurias jie sukūrė ir kurioms dabar vadovauja. Tačiau tokie kaltinimai ne visada teisingi, ir jie tikrai nepadeda išspręsti euro problemų.
Turbūt niekas nenustebo, kad ES reakcija į „Brexitą“ buvo tokia pat priešiška, kaip ir į Graikijos 2015 m. referendumą, atmetusį skolos grąžinimo programą. Hermanas von Rompuy, buvęs Europos Tarybos prezidentas, išreiškė daugelio jausmus, sakydamas, kad D. Camerono sprendimas rengti referendumą buvo „blogiausias politinis sprendimas per pastaruosius keletą dešimtmečių“. Taip kalbėdamas jis parodė didelę antipatiją demokratiniam atsiskaitomumui. Ir tai suprantama, juk daugeliu atvejų, kai žmonės galėjo balsuoti tiesiogiai, jie atmetė eurą, ES ir Europos konstituciją. Be to, apklausos „Brexito“ metu parodė, kad daugelyje Europos šalių nemažai žmonių neigiamai žiūri į ES (įskaitant Graikiją, Prancūziją, Ispaniją).
Žinoma, ekonominės ir politinės „Brexito“ pasekmės daugiausia priklausys nuo Europos atsako. Dauguma mano, kad Europa nesiims sau pačiai nepalankių veiksmų vien tam, kad atkeršytų Britanijai. Atrodo, kad visi suinteresuoti sukurti pačius geriausius ekonominius santykius, atitinkančius abiejų Lamanšo krantų gyventojų demokratinius siekius bei rūpesčius. Prekybos ir ekonominės integracijos nauda yra abipusė, ir jeigu ES rimtai traktuoja savo pačios tikėjimą, kad kuo glaudesnė ekonominė integracija, tuo geriau, ji turės stengtis rasti kiek įmanoma artimesnį bendradarbiavimą esamomis sąlygomis. Kad ir ką ES darytų, norėdama sužeisti JK, tai turės tolygų atvirkščią efektą jai pačiai ir ją sužeis mažų mažiausiai lygiai tiek pat per procesą. Smukimas Europos biržose ir jos bankų patirtas smūgis leidžia manyti, kad „Brexitas“ buvo blogai visai Europai.
Viena svarbiausių istorijos pamokų yra suvokimas, kad praeitį reikia palikti praeityje. Visada turime klausti: esant dabartinei situacijai, ką turime daryti? Abiejose Lamanšo pusėse politikai turėtų stengtis suprasti gilumines pykčio priežastis, susimąstyti, kaip demokratinių valstybių politinės institucijos sugebėjo padaryti tiek mažai, atliepdamos tokios daugybės piliečių rūpesčius, ir imti galvoti, ką reikia daryti dabar: sukurti visose valstybėse ir bendroje erdvėje naują, demokratiškesnę Europą, kuri savo tikslu laiko eilinių piliečių gerovę. O tai padaryti neįmanoma vadovaujantis neoliberaliąja ideologija, viešpatavusia apie trečdalį amžiaus ir suvaidinusia tokį svarbų vaidmenį konstruojant eurą. Tai bus sunku padaryti, jeigu painiosime tikslus ir priemones. Euras nėra tikslas, jis yra priemonė, kuri tinkamai naudojama gali atnešti didesnę gerovę visiems, bet blogai naudojama gali pabloginti daugelio ar netgi daugumos piliečių gyvenimo lygį.
Nors yra nemažai priežasčių pesimizmui, jų yra daug daugiau vilčiai: tiek daug žmonių visoje Europoje išlaikė tikėjimą Europos projektu, kad net tose šalyse, kur viskas stumia į neviltį, vis dar yra viltis – viltis, kad ES gali būti ir bus reformuota. Visoje Europoje yra politinių lyderių, kurie tapo politikais todėl, jog jie vis dar tiki, jog demokratinė politika gali daug ką pakeisti ir sukurti gerovę eiliniams piliečiams. Ir visoje Europoje yra daugybė žmonių, daugelis jų jaunuoliai, kurie dešimtimis tūkstančių išėjo į gatves pasisakydami už kitokią Europą, tokią, pavyzdžiui, kurioje prekybos sutartys tarnauja ne tik korporacijų, bet ir visuomenės interesams.
Dabartiniam sutvarkymui yra alternatyvų, galinčių sukurti gerovę, svarbiausia – pasimokyti iš praeities kuriant naują ateities ekonomiką ir politiką. „Brexito“ referendumas buvo smūgis. Viliuosi, kad tas smūgis sukels bangų, kurios paskatins tą naują reformuotos ES politiką.
Šaltinis: Bernardinai
