Erico Cantoro pralaimėjimas nėra tiesioginė imigracijos reformos arba Arbatėlės judėjimo pasekmė. Tai - precedento neturinčios respublikonų partijos valdymo krizės rezultatas. Pagalvokite apie tai. Cantoro vadovas Johnas Boehneris, cituojant Nancy Pelosi, yra „silpniausias spikeris istorijoje“. Mažiau nei 50 proc. respublikonų teigiamai vertina jo darbą. Per pastaruosius dvejus metus jis ne kartą atsitraukė iš savo pozicijos dėl eilinių partijos narių, beveik neslepiančių savo paniekos jam, priešinimosi. Iki Cantoro, kuris buvo laikomas pretendentu į jo postą, sutriuškinimo, buvo manoma, kad Boehneris greitai pats pasitrauks iš pareigų arba bus iš jų išstumtas.
Na, o Senato mažumos lyderis Mitchas McConnellas Cantoro likimo išvengė tik todėl, kad susiejo save su kolega iš Kentukio Randu Paulu, kurio išsišokėliškai kandidatūrai Senate jis oponavo. Kaip ir su Boehneriu, su McConnellu jo paties partijos nariai elgiasi stulbinančiai nepagarbiai. Jimas Vandehei ir Mike’as Allenas labai teisingai savo „Politico“ pastebėjo straipsnyje, kad „dauguma jaunų konservatorių Kongrese daugiau naudos gauna iš savo lyderių niekinimo, nei jų palaikymo“.
Respublikonų lyderystės krizė matoma ne tik Kongrese. Iki šiol respublikonų pirminiai prezidento rinkimai buvo pakankamai tvarkingi renginiai, kuriuose pagrindinės krypties partijos nariai palaiko pagrindinį kandidatą (dažnai tą, kuris praėjusį kartą buvo antrasis - Bobą Dole’ą, Johną McCainą, Mittą Romney), kuris atsilaiko prieš dešiniojo sparno varžovus pakeliui į visuotinius rinkimus. Tačiau šiais metais tokia elito kontrolė atrodo mažai tikėtina.
Daugumos respublikonų lyderių pirmasis pasirinkimas Chrisas Christie yra tiek sužeistas, kad net jei jis ir įsijungs į kovą, į priekį tikrai neišsiverš. Kai kurie finansiniai rėmėjai aktyviai palaiko Jebą Bushą, tačiau jei jis kovoje nedalyvaus, jie gali palaikyti Marco Rubio. Tačiau kelias tapti respublikonų kandidatu prezidento rinkimuose veda per Ajovą ir Pietų Karoliną, kurių respublikonų aktyvistai (kritiškai nusiteikę nuosaikiųjų atžvilgiu, radijo pokalbių laidų įkvėpti žmogeliai) išspyrė Cantorą. Jei jie padėjo sunaikinti Cantorą vien už tai, kad jis palaikė pilietybę nedokumentuotų imigrantų vaikams, pabandykite įsivaizduoti, kaip jie reaguos į Bushą arba Rubio, kurie palaiko kelią į pilietybę ir šių tėvams.
Tuo tarpu demokratų partijos hierarchija, kuri nuo Willo Rogerso laikų mėgavosi organizacinės anarchijos etikete, yra kaip niekada aiški ir smarkiai palaikoma. Vasario mėnesio Pew apklausa atskleidė, kad demokratai 20 proc. labiau linkę sakyti, kad jų partijos lyderiai atstovauja partijos principus. Ir to pasekmes mes aiškiai matome.
Niekas neplanuoja sukilti prieš mažumos lyderę Nancy Pelosi, nors jai ir nepavyko atsikovoti Kongreso ar organizuoti pučą prieš daugumos lyderį Harry Reidą, net jei demokratai greitu metu gali prarasti Senatą. O išrinkti demokratai, skirtingai nei respublikonai, nesijaudina dėl ideologinių fanatikų iššūkio pirminiuose rinkimuose. Niujorke, mėlyniausioje šalies valstijoje, progresyvistai negalėtų mesti net simbolinio iššūkio gubernatoriui Andrew Cuomo, kuris vieną procentą pavertė savo politiniu pagrindu.
Demokratai, ne taip kaip respublikonai, neturi problemų išsirenkant pagrindinės linijos kandidatą prezidento rinkimams - net 90 proc. demokratų pritaria Hillary Clinton kandidatūrai, kuri atrodo pasiruošusi 2016 m. karūnacijai. Partijos tiesiog neįtikėtinai apsikeitė vaidmenimis.
Žinoma, taip iš dalies yra todėl, kad demokratai kontroliuoja Baltuosius Rūmus. Vienybė visada paprastesnė, kai yra vienas neginčytinas lyderis. Tačiau tai dar ne viskas. 1980 m. Ovalinis kabinetas priklausė demokratams, o valdymo krizė vis tiek buvo akivaizdi, kai Tedas Kennedy metė iššūkį Jimmy Carteriui. Panašią krizę respublikonai patyrė 1992 m., kai Buchananas metė iššūkį George’ui H.W. Bushui.
Iš esmės partijų kultūra apsikeitė vietomis dėl to, kaip jos suvokia ateitį. Demokratai optimistiški. Žinoma, vietoj Clinton jie mieliau palaikytų Elizabeth Warren (jei tik ši kada sutiktų pretenduoti į prezidentus) ir jie nėra patenkinti tuo, kad Obamai nepavyksta priimti imigracijos reformos. Tačiau nepasitenkinimą dabartimi keičia tikėjimas ateitimi, kad tai, ko nepavyko šiam, pavyks kitam demokratų lyderiui.
Tuo tarpu respublikonų aktyvistai yra pesimistiškesni ir į ateitį žvelgia su baime. Juos gąsdina auganti kultūrinė ir socialinė įvairovė ir jie nori grąžinti Ameriką prie jos ištakų. Jie šalina prie pokyčių gebančius prisitaikyti politikus, tokius kaip Cantoras, ir palaiko tuos, kurie žūtbūt laikosi partijos principų, tokius kaip Tedas Cruzas.
Ironiška, kad nesugebėdami prisitaikyti prie jaunesnės, mažiau baltos, mažiau anglosaksiškos šalies, jie užleidžia kelią liberalizmo dominavimui, kurio taip nenori.
