Iš Afganistano pajėgas išvedančios JAV planuoja dalį jų perkelti į Vidurio Azijos valstybes – amerikiečių kariai veiktų tarsi saugiklis, užtikrinsiantis, kad vyriausybė Kabule nekris spaudžiama Talibano. Tačiau, kaip rašo „Politico“, sklandų pasitraukimą gali komplikuoti Maskva.
Išsipainioti iš ilgiausio Amerikos karo Vašingtonas galbūt galės tik padedamas beveik taip pat ilgai Rusijai vadovaujančio Vladimiro Putino. Iki rudens išsikraustyti iš Afganistano turintys amerikiečiai, kaip skelbiama, pastarosiomis savaitėmis tyliai derasi su Vidurio Azijos valstybių vyriausybėmis. Šias šalis tikimasi panaudoti kaip savotiškas bazes JAV kariams jau po to, kai jie paliks Afganistaną.
JAV esą turi du pagrindinius prašymus – kad pajėgos iš šių šalių galėtų stebėti, ar į Afganistaną negrįžta teroristai, ir kad valstybės laikinai priimtų tūkstančius vizų laukiančių afganistaniečių.
Tačiau ir JAV pareigūnai, ir ekspertai įspėja, kad įsikišti bei tokius planus sujaukti gali Maskva, kuri tradiciškai turi didelę ekonominę ir karinę įtaką regione.
Tylios derybos
Toks dvigubas klausimas – kaip tęsti kovą su terorizmu ir apsaugoti afganistaniečius, dirbusius su JAV kariais, jau po pajėgų pasitraukimo – paaštrėjo praėjusį penktadienį, kai paskutiniai amerikiečiai paliko Bagramo oro pajėgų bazę, kuri beveik du dešimtmečius buvo centrinis visos kampanijos Afganistane mazgas.
JAV kariškiai šią savaitę kaip tik skelbė, kad 90 proc. pasitraukimo iš Afganistano proceso jau įvykdyta – esą liko labiau techninės detalės ir tik nedaug karių.
Apie tolesnę veiklą Vidurio Azijoje JAV valstybės sekretorius Antony Blinkenas praėjusią savaitę Vašingtone jau kalbėjosi su kolegomis iš Uzbekistano ir Tadžikistano. Būtent į šias šalis žvelgiama atidžiausia.
Abi jos ribojasi su Afganistanu, o tai reiškia, kad JAV kariams ar lėktuvams būtų lengviau patekti į šią šalį. Be to, taip būtų greičiau nei skraidinti pajėgas iš jau aktyvių Amerikos bazių Viduriniuose Rytuose ar lėktuvnešių Persijos įlankoje.
Su Tadžikistano užsienio reikalų ministru praėjusią savaitę buvo susitikęs ir JAV gynybos sekretorius Lloydas Austinas, o dar gegužę į Vidurio Azijos valstybes keliavo Amerikos specialusis pasiuntinys Afganistanui Zalmay Khalilzadas.
Pranešimuose apie A.Blinkeno pokalbius su svečiais neminimas galimas karinis bendradarbiavimas. Bet juose teigiama, kad Tadžikistano ir Uzbekistano pareigūnai sutiko, jog konflikto Afganistane pabaiga regionui būtų naudinga.
Vidurio Azijoje amerikiečiai jau buvo dislokavę karių. Netrukus po 2001 metų rugsėjo 11-osios išpuolių JAV pajėgos pradėjo naudoti dvi bazes Uzbekistane ir Kirgizijoje operacijoms Afganistane.
Tiesa, abi bazės vėliau buvo uždarytos – ir dėl vietos žmonių protestų, ir dėl Kremiaus spaudimo. Rusija vis įtariau žvelgė į JAV karių manevrus regione.
Laiko vis mažiau
Dabar istorija gali pasikartoti. Analitikų manymu, susitarimo su viena ar keliomis Vidurio Azijos šalimis galimybė šiuo metu gana menka, nes Vašingtono ir Maskvos santykiuose toliau tvyro įtampa – bene didžiausia nuo Šaltojo karo laikų.
Daug regiono valstybių priklausomos nuo Rusijos ir – iš daliies – Kinijos. Joms Maskva teikia karinę įrangą, padeda rengti pajėgas, o ekspertai neabejoja, kad buvusios sovietinės respublikos lauks Kremliaus leidimo įsileisti JAV karius.
„Rusija Centrinės Azijos regioną mato kaip savo įtakos zoną – kitos valstybės, ypač Jungtinės Valstijos, ten nelaukiamas“, – pastebėjo buvęs JAV armijos generolas Davidas Petraeusas, anksčiau vadovavęs pajėgoms Afganistane.
Aišku, Pentagono atstovas Johnas Kirby viešai tikina, kad JAV turi galimybių padėti Afganistano kariuomenei – yra ir bazių Viduriniuose Rytuose, ir karinis jūrų laivynas Persijos įlankoje. Kirby pabrėžė: „Nėra tokio žemės lopinėlio, kuriam negalėtume smogti.“
Tačiau Vidurio Azijos šalių priklausomybė nuo Rusijos ypač komplikuoja idėją paskatinti jas įsileisti tūkstančius afganistaniečių vertėjų ir kitų JAV kariams per konfliktą padėjusių asmenų.
Rusija nereikalauja vizų asmenims, atvykstantiems iš Uzbekistano, Tadžikistano ir Kazachstano. O tai, anot Maskvos Carnegie centro tyrėjo Temuro Umarovo, reiškia, kad Rusija turėtų sustiprinti sienų apsaugą.
Negana to, ekonominė situacija ir naujausia koronaviruso pandemijos banga irgi laikytini faktoriais, dėl kurių šalys gali nenori priimti daugiau migrantų.
„Bet diskusijos vis tiek yra geras ženklas, – teigia JAV Kongreso narys, respublikonas Michaelas Waltzas, buvęs karys, spaudžiantis prezidentą Joe Bideną evakuoti afganistaniečius vertėjus. – Gerai, kad administracija svarsto visus variantus. Talibanas žygiuoja, laiko vis mažiau.“
Nerizikuos ir nepadės?
Kaip minėta, Rusijai tokios idėjos nepatiks. Tadžikistanas yra bendradarbiavęs su JAV, bet šiandien santykiai su Vašingtonu šaltoki – šalies prezidentas Emomalis Rahmonas Amerikoje nesilankė nuo 2002 metų.
Šalies ekonomika savo ruožtu labai priklausoma nuo Rusijos ir Kinijos. Tadžikai, dirbantys Rusijoje, pernai sukrovė daugiau nei 20 proc. bendrojo šalies produkto, o dar penktadalį BVP sudaro Kinijos bankų išduotos paskolos.
Kalbant apie karinį frontą, Tadžikistanas priklauso Kolektyvinio saugumo sutarties organizacijai (KSSO), o šalyje jau veikia Rusijos karinė bazė. Pastarąją, beje, Maskva ketina „aktyvuoti“ – kaip paskelbė užsienio reikalų ministras Sergejus Lavrovas, taip elgiamasi dėl talibų kovotojų keliamo pavojaus.
Nenuostabu, kad Rusija ir Kinija, kuri irgi baigia įrengti karinius objektus prie sienos su Afganistanu, norėtų neleisti JAV pajėgoms įsikurti Tadžikistane ar kurioje nors kitoje Vidurio Azijos šalyje, sako Umarovas.
„Prieš 20 metų nerimas dėl terorizmo židinio Afganistane buvo bendras. Dabar grėsmė sumenkusi ir trijų galių konkurencija tik intensyvesnė. Būtent Rusija mato JAV veiksmus, susijusius su Afganistanu, kaip dar vieną bandymą sumažinti Maskvos įtaką. Pekinas ir Maskva situaciją supranta panašiai. Vidurio Azija nerizikuos ir nepadės JAV“, – kalbėjo analitikas.
Strateginių ir tarptautinių studijų centro ekspertas Cyrusas Newlinas bei Nacionalinio gynybos universiteto analitikas Jeffrey Mankoffas neseniai parašė, kad Rusija ir Kinija, nors ir įžvelgia grėsmių stabilumui regione, JAV pasitraukime iš Afganistane mato „progų tapti galios brokerėmis“.
O be Vidurio Azijos amerikiečiai daugiau variantų šalia Afganistano neturi. Su Iranu ir Kinija derėtis nė neverta, Pakistanas praėjusią savaitę viešai pareiškė, kad JAV karių neįsileis, o Turkmėnija, dažnai pavadinima „Vidurio Azijos Šiaurės Korėja“, visiškai priklausoma nuo Pekino ir darys, ką šis lieps.
Uzbekistanas? Galbūt – Taškenas ne taip susijęs su Rusija ir Kinija, nepriklauso KKSO ir turi draugišką amerikiečiams prezidentą Šavkatą Mirzijojevą. Be to, 2001-2005 m. čia JAV naudojosi oro pajėgų baze.
Vis dėlto JAV pajėgų atvykimui priešintųsi tiek Maskva su Pekinu, tiek dauguma uzbekų, nenorintys turėti nieko bendra su konfliktu Afganistane. Galiausiai Uzbekistane prireiktų keisti įstatymus, kurie šiuo metu neleidža užsienio šalims jo teritorijoje steigti karines bazes.
„Uzbekistanas daug metų stebėjo nesėkmingus JAV ir sovietų bandymus išspręsti Afganistano problemą, tad jau supranta, kad karinio sprendimo nėra“, – tvirtino Umarovas.
Nuostoliai turėtų būti padengti
Aišku, Bideno administracija galėtų žvelgti toliau, pavyzdžiui, į Kirgiziją, kuri neturi sienos su Afganistanu, bet anksčiau yra priėmusi JAV karių. Tačiau ši šalis, kaip ir Tadžikistanas, yra labai priklausomas nuo migrantų Rusijoje atsiunčiamų pinigų ir kiniškų paskolų. Negana to, Kirgizija, priklausanti KSSO, yra priglaudusi ir Russijos karinę bazę.
Iškalbinga tai, kad JAV kariai po Rugsėjo 11-osios buvo dislokuoti Kirgizijoje, bet Manaso bazė buvo uždaryta 2014-aisiais, kai Rusija įsiveržė į Krymą ir ėmė spausti Vidurio Azijos šalis nusisukti nuo Vakarų, ypač – Amerikos.
Dar labai svarbi ir politinė situacija šalyje – Kirgizija per pastaruosius 15 metų išgyveno jau tris revoliucijas. Nestabilumo ten daug, tad Pentagonas kažin ar galėtų garantuoti kariškiams saugumą.
Net nepatrauklesnis pasirinkimas – Kazachstanas, įsispraudęs tarp Rusijos ir Kinijos bei puikiai sutariantis su abiem milžinėmis. Žinoma, šalis taip pat gana toli nuo Afganistano.
Spaudimo įrankių, tiesa, turi ir JAV. Vašingtonas, pavyzdžiui, galėtų Uzbekistanui pasiūlyti paramą siekiant narystės Pasaulio prekybos organizacijoje.
Vis dėlto Umarovas pabrėžia, kad vienintelis būdas pasiekti susitarimą su kuria nors Vidurio Azijos šalimi būtų parodymas, jog finansiškai toks bendradarbiavimas būtų naudingas. Kitaip tariant, nuostoliai, kuriuos valstybės patirtų jas baudžiant Rusijai ar Kinijai, turėtų būti atpirkti.
„Vidurio Azija nėra JAV užsienio politikos prioritetų sąraše. Šiuo metu regione suprantama, kad amerikiečiai nėra pasirengę žaisti ilgą galių žaidimą – kad Vašingtonui svarbi tik trumpalaikė nauda“, – mano Umarovas.
