Per dešimtį metų Lietuvos verslas gerokai paūgėjo – šiandien jis noriai semia užsienyje gyvenančių lietuvių specialistų patirtį, užuot ieškojęs vien finansinės naudos. JAV gyvenantis lietuvis Darius Vaškelis, neseniai gavęs apdovanojimą už nuopelnus Lietuvai, sakė vis labiau pastebintis stulbinamą lietuvius jungiantį ryšį, kuris gali būti įdomus viso pasaulio verslui.
Praėjusių metų pabaigoje prezidentūroje per penktuosius „Globalios Lietuvos“ apdovanojimus tapęs laureatu nominacijoje „Už tarptautinę patirtį Lietuvos įmonėms“ D. Vaškelis „Lietuvos žinioms“ pasakojo apie atrastą artumą Lietuvai, pastebėtas lietuviško verslo ypatybes ir būdus didinti užsienyje gyvenančių lietuvių indėlį į Lietuvos gerovę.
– Esate aktyviai įsitraukęs į „Global Lithuanian Leaders“ (GLL) veiklą, dalyvaujate programoje „Patarėjai verslui“ ir per pastaruosius „Globalios Lietuvos“ apdovanojimus kaip aktyvus patarėjas lietuviškam verslui tapote laureatu. Įdomu, kad Lietuvai skiriate tiek daug dėmesio, nors gimėte ir augote JAV.
– Taip, nors esu lietuvių kilmės, vis dėlto esu amerikietis: aš mąstau, kalbu ir į pasaulį žiūriu kaip amerikietis. Tačiau Lietuva man vis tiek svarbi, aš bandau rasti būdų, kaip galėčiau jai padėti. Kartais man truputį sudėtinga suprasti, ką galiu dėl jos padaryti, bet bandau. Ateityje galbūt gyvensiu Lietuvoje, be to, visada gerai turėti ryšių.
Pirmą kartą į Lietuvą atvažiavau keturiolikos metų. Didžiausią įspūdį tuo metu man padarė būtent tai, kad ji buvo okupuota. Ir jausmas tada buvo visiškai priešingas nei dabar: nesinorėjo pasilikti, buvo gana keista ir nemalonu. Nors neaugau Lietuvoje ir galbūt kitaip žiūriu į pasaulį, širdyje vis tiek jaučiuosi lietuvis. Ši šalis yra mano tėvų žemė – jie ten gimė ir augo. Jų meilė Lietuvai, net ir išvykus, man padėjo geriau suprasti šią šalį. Kai Lietuva atgavo laisvę, mano tėvai įsitraukė į jos gyvenimą ir mane taip pat bandė įtraukti į jį. Bet tėvų veikla buvo akademinė, kartais net politinė, o tai man nebuvo itin aktualu. Aš gyvenau verslu ir technologijomis, keičiančiomis verslą, jo strategijas.
– Kada įvyko lūžis, kai atsirado noras sieti savo gyvenimą su Lietuva?
– Su Lietuva ryšiai sustiprėjo tada, kai ėmiau daugiau bendrauti su verslu – grynu lietuvišku verslu, o ne užsienio kompanijomis, kurios tik samdo daug lietuvių. Pradėjau suprasti, kokios kompanijos šioje šalyje iškyla, ką jos bando veikti, ir man pasidarė labai įdomu. Visuomet rasdavau unikalių detalių, kurios neegzistavo net tose verslo šakose, kurias labai gerai supratau JAV.
Pavyzdžiui, dirbau su kompanija „Teamgate“, kurios produktas yra CRM sistema, o tai yra viena mano specializacijų. Buvo įdomu, kad 80–90 proc. šios kompanijos produkto iš esmės nesiskyrė nuo kitų tokių užsienio produktų, tačiau 10–20 proc. produkto sudarė unikalios detalės, kurių nemačiau niekur kitur. Tokių detalių Lietuvos versle rasdavau vis daugiau. Laikui bėgant supratau, kad situacija Lietuvoje yra labai įdomi. Čia, kaip ir visur kitur, nėra lengva pradėti sėkmingą verslą ir reikia įdėti daug sunkaus darbo. Tačiau Lietuvos rinka yra mažesnė, dėl to mažesnė ir konkurencija. Tai suteikia laisvės, ir todėl lietuviški produktai bei paslaugos būna kuo nors kitokie. Iš to gali kilti įdomių idėjų, kurios lietuviškoms kompanijoms gali padėti įsilieti į pasaulio rinkas.
Kad suprastumėte konkurenciją JAV, galiu pasakyti, kad tai yra karas. Konkurentai bando pavogti kiekvieną klientą, nori, kad konkuruojanti kompanija bankrutuotų, ir jie apie tai galvoja dieną naktį, su ta mintimi užmiega ir pabunda. Ir tai yra visiškai normalu – tai JAV rinkos bruožas. Ten neužtenka vien turėti gerą produktą, suprasti rinkodarą ir valdymą – labai svarbu rasti būdų, kaip konkuruoti.
– Taigi lietuviškų kompanijų perspektyvas sudominti pasaulį vertinate palankiai?
– Tiesiogiai klientų iš Lietuvos neturiu – tik bandau su lietuviškomis kompanijomis palaikyti ryšius, o kai man įdomu ko nors iš jų išmokti, padedu joms patekti į JAV rinką. Tačiau kai kalbuosi su kokia nors lietuviška įmone, kartais būnu pesimistas. Mane apima jausmas, kad įmonės miega. Jos sako, kad norėtų įsilieti į JAV rinką, bet nieko nedaro. Nesuprantu, kodėl jos dieną naktį nesibrauna į tą rinką, juk tai padarys konkurentai – jie viena valanda anksčiau ateis į darbą ir ieškos būdų, kaip „įvaryti“ priešininkų kompanijos produktą į bankrotą. Kartais, kai matau tokias lietuviškas kompanijas, kurios darbuotojai ateina į darbą vėlyvą rytą, pirma ramiai išgeria kavos, pasitaria ir tik tada dirba, suprantu, kad iš tikrųjų jos nebando konkuruoti pasaulyje.
– Lietuvoje, vertinant sąlygas verslui, galbūt daugiau orientuojamasi ne į mažos rinkos privalumus, o į formalius veiksnius, pavyzdžiui, mokesčius. Kaip juos vertintumėte? Ar iš tiesų geriau ten, kur mūsų nėra; ar JAV valdžia labiau skatina žmonių verslumą?
– Aš gal kiek kitaip žiūriu į šiuos dalykus, nors nesakau, kad mano požiūris būtinai teisingas. Jei rinka yra laisva, tai tokios detalės, kurios iš esmės nežlugdo verslo, yra nesvarbios. Prie valstybės reikia derintis visur. Kai kur tai daryti sudėtingiau, kai kur – lengviau, bet daug svarbiau nei mokesčiai yra rinkos ypatybės ir žmonės. Tiesa, keletą kartų galvojau pradėti verslą Lietuvoje, tačiau to neįgyvendinau. Vieną kompaniją, kurią pagal pradinę idėją turėjome įkurti Lietuvoje, mes įsteigėme JAV ir darbuotojus samdėme iš Pakistano, o ne iš Lietuvos. Nors Pakistanas, sakyčiau, turi gerokai daugiau problemų nei Lietuva. (Juokiasi.)
– Vis dėlto kokios gerosios patirties iš JAV galėtume pasisemti?
– Sunku pasakyti. Lietuvai gerokai sudėtingiau nei didesnėms JAV rinkoms, tokioms kaip Silicio slėnis, Čikaga ar Niujorkas, kur žmonės įpratę investuoti į naują verslą. Pavyzdžiui, Silicio slėnyje investuotojai ieško inovacijų, iš kurių gali išaugti didžiulės kompanijos ir duoti dvidešimt kartų didesnę grąžą. Rizikos kapitalo (Venture capital) kompanijos investuoja į dešimt kompanijų net ir žinodamos, kad devynios iš jų gali nepasiteisinti – tai joms normalu.
Lietuvoje norima sukurti tokį rizikos kapitalo kompanijų tinklą – visokie inkubatoriai žmonėms skamba „seksualiai“. Ir vis dėlto bijau, kad Lietuva neturi visų ingredientų tokiam investicijų modeliui. Manau, Lietuvai labiau tiktų Čikagos rinkai būdingas modelis, paremtas privataus kapitalo (Private equiry) kompanijomis. Jos visiškai kitaip – atsargiau – žiūri į investavimą, jos paprastai orientuotos į pelningas, ekonomiškai pagrįstas kompanijas, kurios, turėdamos idėją, bando ją technologiškai pritaikyti ir patobulinti produktą. Manau, būtent toks investavimas Lietuvai yra naudingesnis.
– Dabar, kai vyksta socialinė emigracija, kai talentingi žmonės išvažiuoja į užsienį mokytis, ieškoti geresnių darbo perspektyvų, daug kalbama apie nutekėjusių protų panaudojimą Lietuvos labui. Ar, jūsų manymu, užsienyje gyvenančių specialistų potencialas išnaudojamas pakankamai?
– Prieš dešimt metų verslo pasaulyje dėmesys jiems nebuvo labai juntamas, net priešingai. Man, JAV lietuviui, atvykus į Lietuvą labai greitai susidarydavo įspūdis, kad verslininkui padiskutuoti su manimi geriant kavą yra įdomu, tačiau nieko iš to nebus, jam tik labai reikia mano pinigų. Atrodydavo, kad verslui nereikia užsienio lietuvių protų ir jų patirties – tik kapitalo. Dabar kažkas pasikeitė. Ne tik GLL tinklui, prie kurio prisijungiau, bet ir verslui vis labiau įdomu, ką veikia užsienyje gyvenantys lietuviai. Yra daug daugiau atvirų durų – žmonės nori girdėti, nori suprasti.
Ir tas lietuvius jungiantis ryšys yra labai įdomus. Pavyzdžiui, Čikagoje yra gatvė, gal prieš šimtą metų pavadinta Lituanicos vardu pagal Dariaus ir Girėno lėktuvą. Kartą ten apsilankiau viename bare, kuriame pardavinėjo „Švyturio“ alų. Paklausiau savininko, kodėl juo prekiauja, ir šis žmogus man angliškai paaiškino, kad yra lietuvis. Jis man pasakojo, kad jo giminėje jau 7 kartos nematė Lietuvos, bet jis vis tiek save laiko lietuviu. Kitą kartą biure Čikagoje susitikau su vienos lietuviškos kompanijos konsultantu – Lietuvos rusu, kuris, pamatęs ant mano planšetės lipduką su Vyčiu, buvo labai laimingas ir negalėjo nustoti šypsotis. Paskui apie tai pašnekėjome, ir aš supratau, kad jis myli Lietuvą, nors jo istorija, kaip su šeima atsirado Lietuvoje, sudėtinga ir ne visos detalės malonios.
Bendraujant su lietuviais mane apima jausmas, kad įvairių tautybių žmonės, gyvenantys Lietuvoje, tampa lietuviais, ir ši lietuviškumo dvasia yra nuo LDK laikų. Čia gyvena daug žmonių iš „maišytų“ šeimų. Dar nežinau, ką tai gali reikšti, bet, jaučiu, prie šios lietuviškos idėjos gali prisidėti ir kiti – Lietuva gali kurti viziją, ką reiškia būti lietuviu ir kurti verslą Lietuvoje, ir taip konkuruoti su kitais kraštais.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie norą gyventi Lietuvoje. Ar rimtai svarstote šią galimybę?
– Jau esu bandęs Lietuvoje pagyventi ilgiau – keletą metų, tai buvo tarsi nuotykis. Maniau, geriau išmoksiu kalbą, geriau suprasiu vietinį verslą, nes būtų reikėję kuo nors čia verstis. Tačiau nepavyko – pabuvau tik keletą mėnesių. Idėja gyventi Lietuvoje man labai patinka. Labai to norėčiau ir manau, kad tai kada nors įvyks. Jau pradedu jausti Vilnių, kiekvieną kartą atvykęs vis daugiau važinėju po visą Lietuvą. Pastarąjį kartą savaitę praleidau Klaipėdoje – buvo nepaprastai smagu. Pirmą kartą pajutau, kas yra Klaipėda. Kartą, keliaudamas Klaipėdos link, į navigacijos sistemą neteisingai įvedžiau miesto pavadinimą ir nuvažiavau prie pat Latvijos sienos. Nemažai kaimų pamatėme. (Juokiasi.)
Lina Mrazauskaitė, „Lietuvos žinios“
