First Reformed

Režisavo: Paul Schrader. Vaidina: Amanda Seyfried, Ethan Hawke, Cedric the Entertainer, Michael Gaston

Scenaristas ir režisierius Paulas Schraderis sutalpino savo paties sudėtingą religinį auklėjimą vaikystėje ir egzistencinį moderniojo pasaulio nerimą į aštrų kamuojamų sielų portretą sukrečiančioje, traukiančioje ir iškreiptu humoru nuspalvintoje juostoje „Išpirkimas“.

Angliškas juostos pavadinimas yra toks pats kaip filme rodomos kuklios mažo Niujorko valstijos provincijos miestelio bažnyčios, artėjančios prie savo 250-ojo jubiliejaus – t.y. senesnės nei pačios Jungtinės Valstijos. Bažnyčiai vadovauja pastorius Toleris (Ethanas Hawke’as) – buvęs kariuomenės kapelionas, Irako kare praradęs sūnų Juozapą (taip, vardai šiame filme kuria atskirą simbolinę plotmę), išsiskyręs, kamuojamas vidinių demonų, per daug geriantis ir per mažai besirūpinantis savimi.

Toleris yra vienišius, leidžiantis ilgus vakarus vienas su viskio buteliu ir savo dienoraščiais, su kurių turiniu supažindinami ir žiūrovai. Jo dienos irgi ne ką šviesesnės – nuo karštligiškų minčių jam sunku pabėgti net pamokslų metu. Nors, tiesą sakant, nelabai kas tų pamokslų ir klauso – bažnyčiai priklauso gal kokie penki parapijiečiai. Visi kiti miestelio gyventojai (įskaitant ir buvusią Tolerio žmoną Esterą (Victoria Hill)) priklauso vietinei megabažnyčiai „Gyvenimo gausa“, kur į pamokslus susirenka apie 5 000 žmonių, ir kuriai vadovauja pastorius Džefersas (Cedricas Kylesas).

Tačiau Toleriui atsiranda proga pasitarnauti kongregacijai, kai į jį kreipiasi Marija (Amanda Seyfried), maldaujanti pastoriaus pasikalbėti su jos vyru Maiklu (Philipas Ettingeris). Pasirodo, Maiklas yra aplinkosaugininkas radikalas, toks užtikrintas neišvengiamu žmonijos susinaikinimu, kad verčiau nori nutraukti žmonos nėštumą, nei leisti ateiti kūdikiui į šį supuvusį pasaulį (jis taip pat garaže laiko liemenę su pritvirtintais sprogmenimis – dėl viso pikto). Marija irgi neabejinga ekologijai, tačiau ji vis dėlto norėtų pasigimdyti vaikelį ir atsikratyti liemene. Nepaisant nuoširdžių Tolerio pastangų padėti į krizę patekusiai šeimai, Maiklas vis dėlto nusižudo – ir padaro tai taip, kad jo kūną atrastų būtent pastorius.

Šis įvykis galutinai sugniuždo Tolerį. Pastorius ima kvestionuoti savo paties tikėjimą, o taip pat jį supančias sistemas aukštinančias dorą, tačiau užmerkiančias akis prieš destruktyvius žmonių veiksmus. Jo paties vidiniai demonai iškyla į paviršių, o prieš žiūrovų akis atsiveria visiškas vieno žmogaus pasinėrimas. Tik štai kur – ar į aukštesnį sąmoningumą, ar į paranojišką beprotybę? Šį klausimą Schraderis palieka atvirą interpretacijoms.

Šiame filme daug kalbėjimo (tiek priešais kamerą, tiek už kadro), tačiau čia skambantys žodžiai yra tikslūs, taiklūs ir prikaustantys dėmesį. Vizualinė juostos pusė irgi užburianti – ar tai būtų viskio taurėje tirpstanti peptobismolio tabletė, ar niūri pramoninio kraštovaizdžio panorama.

Nors juostoje galima įžiūrėti ankstesnių Schraderio darbų atgarsius (įskaitant ir garsiausią jo scenarijų – „Taxi Driver“), ji taip pat yra daug brandesnė ir labiau apgalvota – it visą gyvenimą trukusio žmogiškosios būties tyrinėjimo kulminacija. O svarbiausia, kad visas kūrėjo idėjas tiesiog tobulai įkūnijo Ethanas Hawke’as, sukūręs vieną stipriausių savo gyvenimo vaidmenų. Ant savo pečių jis neša visą sudėtingos juostos krūvį, ir visas tas krūvis palieka tragedijos atspaudą jo veide.

Jei juosta ir turi silpnųjų pusių, tai pirmiausia yra tai, kaip buvo sukurti moterų personažai – moterys atrodo labiau kaip simboliai nei gyvi žmonės. Marija yra tiesiog angeliška blondinė, dievobaiminga ir besilaukianti – ji įkvepia Tolerį; Estera yra brunetė, pabrėžtinai mandagi ir valdinga – jos vaidmuo yra Tolerį kankinti ir priminti jam apie praeitį. Kita vertus, mes jas matome Tolerio akimis, tad galbūt dėl to jų pateikimas yra sąmoningai iškreiptas.

Tai filmas, kuris pasilieka su žiūrovu dar ilgai po to, kai užtemsta ekranas ir užsidega šviesos kino teatre. Net jei tai nėra produktyvaus scenaristo ir režisieriaus gulbės giesmė, juosta vis tiek nuskamba kaip tam tikro kūrybinio etapo kulminacija ir garantuotai bus prisimenama kaip vienas geriausių Schraderio darbų.