Vaidmenų savo gyvenime Ilona Balsytė turi ar turėjo įvairių – viena iš Keistuolių teatro įkūrėjų, teatro ir kino aktorė, įvairių edukacinių projektų vaikams sumanytoja ir įgyvendintoja, dėstytoja, muzikos pedagogė. Sąrašas, žinoma, galėtų tęstis, o mylima aktorė įsitikinusi, kuo kitoniškesnį ir spalvingesnį gyvenimą žmogus gyvena, tuo spalvingesnis tampa pats žmogus.

- Kas yra Ilona Balsytė?

- Visų pirma esu mama, o ar gera mama? Reikėtų paklausti mano vaikų. Tikiuosi, kad esu aktorė, o ar režisierė? Nežinau, niekada to nedariau oficialiai. Ar esu gera mokytoja? Taip pat reikėtų paklausti mano mokinių ar jų tėvelių.

- Kuo stengiatės vadovautis gyvenime?

- Kai manęs paklausia, ar aš esu laiminga, aš visada atsakau, kad žmogus yra tiek laimingas, kiek galvoja esąs laimingu. Ir aš galvoju, kad esu laiminga, juk viskas priklauso nuo mūsų pačių: ko mes norime, ko mes siekiame, apie ką mes svajojame.

- Kaip galvojate, kodėl teatras svarbus ir reikalingas?

- Teatras nėra toks siauras, kad galėtume jį dabar ir čia apibrėžti bei pasakyti, kas jis ir kodėl jis yra. Teatras atsirado iš žaidimų ir ritualų, tuomet jo funkcija buvo viena, šiandien – režisūrinis teatras, negali sakyti, kad jo funkcija pakito, manau, ji tiesiog prasiplėtė. Žinoma, teatras turi labai svarbią visuomeninę ir ugdomąją reikšmę. O svarbu ir tai, kad žmonės gali čia ateiti ir išgyventi tai, ko jiems labiausiai šią akimirką reikia, stengtis suprasti, pajusti, užduoti sau filosofinius klausimus ir galbūt paieškoti atsakymo.

- Ką muzika reiškia jūsų gyvenime?

- Aš manau, kad kiekvienam žmogui ji yra reikalinga, ar žmogus liūdi, ar linksminasi, jam ji yra svarbi. Aš neįsivaizduoju savo gyvenimo be muzikos. Ji visada yra šalia manęs, aš ją visuomet turiu su savimi, aš visada dainuoju mintyse, netgi tyla yra muzika ir dabar mums kalbantis aš ją girdžiu.

- Visą šį sezoną Keistuolių teatre paskutinį mėnesio sekmadienį pristatote atvirų muzikinių pamokėlių ciklą „Profesionalai vaikams“. Jos taip pat turi muzikinį pagrindą, kodėl?

- Tikriausiai todėl, kad ir Keistuolių teatras be muzikos niekada negyveno. Nevadinčiau mūsų teatro muzikiniu, tačiau Keistuolių teatrą muzika lydi nuolat, nuo pačių pirmųjų jo dienų. Mes: aš, Aidas Giniotis, Sigutis Jačėnas, vadovaujami režisieriaus Romualdo Vikšraičio, dar neįkūrę teatro jau ieškojome muzikinės formos. Kurdami vaikams, mes nusprendėme tai daryti su muzika. Televizijoje mane pakvietė sekti pasakas vaikams kaip tetą Betą, kurios negalima pakartoti. Muzika visada yra šalia teatro ir ne tik mūsų, apskritai, ji – viena pagrindinių režisūrinių įrankių be kurios teatras šiandien negyvena. Vieną teatrą vaikai pažįsta per žaidimą, kitokį teatrą – per muziką, o tai yra labai gerai, kai vaikai gali pažinti iš dviejų pusių.

- Kaip gimė idėja įgyvendinti šį muzikinį projektą vaikams?

- Ši idėja susiformavo per laiką. Aš supratau, kad turiu tai padaryti dėl kelių priežasčių. Aš vaikus mokau muzikos per teatrą, per žaidimą ir taip mes mokomės viso pasaulio pažinimo. Ir aš turėjau supažindinti vaikus su įvairiais muzikiniais instrumentais, kai staiga supratau, kad jeigu aš jiems rodau smuiko paveikslėlį ir paleidžiu jo garso įrašą, tuomet vaikas lyg ir supranta, lyg ir atpažįsta, lyg ir susidomi, bet tai pilnai jo nepaveikia kaip galėtų. Kaip gi tu gali paveikslėliu ir įrašu atskleisti instrumento esmę, kai tai yra tik užuominos. Ir tuomet aš supratau, kad turiu atskleisti vaikams instrumentus iš pačios gražiausios pusės, kai juo groja tikras profesionalas.

- Kaip galvojate, ar teisingai sakoma, kad duodantis žmogus visuomet gauna daugiau?

- Organizuodama šias muzikines pamokas vaikams aš negalvoju, ką iš to gausiu. Manau, kad kiekviename žingsnyje, kai žmogus susitinka su kitais žmonėmis jis taip pat mokosi. Kiekvienas mes turime turėti savo pamokų bagažą. Ruošdama šias pamokėles aš pati turiu labai daug į ką įsigilinti ir sužinoti. Kartais atrodo, mes daug ką žinome, bet žinoti niekada nebūna per daug.